2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Interviu: (pa)sąmoniniai Migloko virpesiai

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt
Migloko - nebe naujokė, bet vis dar per mažai pažįstama. Sėkmingo jos pasirodymo Ore grotuvo tope inspiruoti ("Katinas katinėlis" ten - pirmoje vietoje) kalbiname šią dainininkę standartiniais klausimais, į juos gaudami nestandartinius atsakymus.
Ištraukos iš interviu:
Publika Tave pažino kaip jazz/funk atlikėją, tuo tarpu naujausias kūrinys „Katinas Katinėlis“ - elektronika pasaldintas pop. Ar vis dar ieškai savo skambesio, ar tai tebuvo eksperimentas?
Publikai prisistačiau kaip migloko su tašku. Niekuomet nesakiau, kad dainuoju džiazą ar fanką, esu sakiusi, kad dainuoju „Pasąmoninius Virpesius“. Šiandienai dainuoju ir „Sąmoninius Virpesius“ - tai yra tai, kas skamba mano galvoje. O „Katinas Katinėlis“ išvis yra mutuojantis kūrinys, kiekvieną kartą skirtingai skambantis. Palaukit, palaukit... che che che, kokią saldybę išgirsite paskutinėje mutacijoje... che che che...

Esi solo atlikėja, tačiau koncertuose Tau akomponuoja gitaristas, bosistas ir būgnininkas. Kas gi jie ir kaip susiformavo jūsų kompanija?
Jie nuostabūs ponai, susipažinau su jais paplūdimyje. Skubėjau užsiimti vietą eilėje prie ledų kioskelio. Vytas gulėjo ant žemės, Kipras stovėjo ant rankų, Jonas pametė ledų porciją, ji prapuolė smėlyje, o aš tuo tarpu pamečiau šilkinį batelį. Būgnų, gitaros ir kontraboso garsų lepinama pamiršau net savas ilgas kojas, šokau, šokau, tik šokau...

Tomas Sinickis yra pasakęs, jog „nepatinka, kad Migloko dainuoja bet ką. Jausmas toks, lyg kažkas sumala bet kokius žodžius, kad tik rimuotūsi“. Ką galėtum į tai atsakyti? Ir apskritai, kiek tau svarbi dainų lyrika, iš ko ji gimsta?
Nežinau, ką atsakyti, Aleksandrus nukarpyti, bėgt nuogam per Sašos pievas, ne blakstienas, ne blakstienas. Iš pradžių mano galvoje suskamba melodija, tada visokie nerišlūs skiemenys, neegzistuojantys žodžiai, o tada bandau išversti į egzistuojančią kalbą, bet irgi ne visuomet. Poeziją mėgstu tik skaityti. Eilėraštukus apie Pėtką ir Džonsoną, kaip vienas kito ieškodavo besislapstydami už fotelių erdvioje svetainėje.

Kuri ne tik lietuviškai, angliškai, bet ir prancūziškai. Kur išmokai šios kalbos?
Prancūziškai moku tik dainuoti ir porą elegantiškų frazių, anglų išmokau, kai mano senelis gyveno Amerikoje ir paskambinęs šnekėdavo tik angliškai, o lietuvių - iš tėčio, kai sėdėjau kūdikių kėdutėje ant dviračio bagažinės, važiavom į turgų, o tėtis dainavo dainą apie vaisius ir daržoves.

Lietuviškai ir angliškai dainuojantys nebestebina, tuo tarpu Prancūzija vis dar daro įspūdį. Kodėl būtent ši šalis, ši kalba?
Jaučiuosi skolinga vienam ten esančiam Belle Persone už žavingas akimirkas, Eifelio bokštą, kuriame niekuomet nebuvau ir griežtai atsisakiau kilti į jo viršų, todėl privalau karts nuo karto uždainuoti prancūziškai.

Jaukūs, šilti megztukai, suknelės, milžiniškas kaspinas plaukuose. Tavo stilius - išskirtinis. Iš kur semiesi idėjų jo kūrimui? Galbūt žaviesi kuri nors praeities epocha ar stiliumi (Baroku, Renesansu, Retro, Vintage)?
Mano močiutė Alfreda labai gražiai rengiasi, o aš kartais cituoju jos stilių, dėl laikmečių, iš tiesų patinka absoliučiai viskas, manau, kad tiek Baroke, tiek visuose sekančiuose galima kažkuo susižavėti. Šiuo metu domiuosi Secesija - tiek žmonių išvaizdoje, tiek interjere, tiek jų kūryboje.

Jau pajutai Lietuvos pramogų pasaulio skonį. Koks gi jis?
Oi nežinau. Aš niekuomet neragauju nieko, ką siūlo svetimi. O svetimi vilioja visokiausiais triufeliais, lakricom, marcipanų pyragėliais ir peršviečiamom vyšniom.

Mėginsi jį (Lietuvos pramogų pasaulį) pakeisti?
Kad nematau, ką keisti, viskas savo vietose, harmoningai, aiškiai ir ramiai, o kartais triukšmingai.

Visas interviu su video ir foto medžiaga: www.ore.lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą