Asmeniškumai: Friday Muffins!

Daugelis saldumynų mėgėjų turbūt sielą parduotų dėl saldaus, minkšto, kvepiančio keksiuko, visiems pažįstamo „Muffin“ vardu.

Gal ir keistas mano pomėgis fotografuoti namų smulkmenas, tačiau kodėl gi neįamžinus tų, dėl kurių visi namai penktadienį kvepėjo taip, lyg jauki saldumynų kepyklėlė?
„English Muffins“ lietuviškuose namuose:

Kinas: „Artimos šviesos“ - vienos nakties alternatyva kasdienybei

Autorė: Erika

Šaltinis: www.kurturpolis.lt
Esu iš tų žiūrovų, kurie prieš keliaudami į kino seansą kuo išsamiau susipažįsta su pristatoma juosta. Visagalio „google“ laikais informaciją gauname ant sidabrinės lėkštelės: filmų „treileriai“, aprašymai, spaudos pranešimai, interviu su režisieriais, kritikų vertinimai ir žiūrovų atsiliepimai tik ir laukia mūsų dėmesio. O kodėl turėtume pirkti „katę maiše“, kai tas pirkinys pvz.: savaitgalio vakarą didmiesčio kino teatre paplonins piniginę beveik pora dešimčių litų?
Priklausau ir kitai (žymiai mažesnei) kino mylėtojų grupei: vis dar tikiu šviesiu Lietuvos kinematografų rytojumi, todėl atsiradus galimybei, keliauju pažiūrėti (ir žinoma – įvertinti) ką naujo sumanė mūsų tėvynainiai. Šįkart kalbėsiu apie naujausią, milžiniško spaudos dėmesio sulaukusį, nemažai užsienio festivalių apkeliavusį jaunosios kartos režisieriaus Igno Miškinio filmą „Artimos šviesos“.
Prieš paskirdama vėlų sekmadienio vakarą lietuviškam kinui, interneto paieškos laukelyje įrašau žodžių junginį „artimos šviesos“. Rezultatai nenustebina, tradiciškai pasiskirstydami į dvi stovyklas: skambius spaudos pranešimus, pažyminčius filmo sėkmę (geriausias metų filmas („Sidabrinės gervės apdovanojimai“), juostos kelionės po kino festivalius Čekijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir net Pietų Korėjoje) ir, žinoma, kritiškus žiūrovų (ar tik būsimų!) vertinimus: „nuobodus“, „beprasmiškas“, „lėtas“. Tarp milžiniškų informacijos klodų įsipainioja ir vienas kitas pagiriamasis žodis, tačiau pastarieji tikrai nesudaro daugumos ne itin cenzūriškų išsireiškimų liūne. Diskusijų atsiradimas, bet kokiu atveju, yra teigiamas procesas, o norėdama palaikyti kurią nors pusę (arba atrasti naują požiūrio tašką), sakau „rinkis prekę lietuvišką“, patogiai įsitaisydama kino teatro salėje, pritraukusioje vos dešimtį bendraminčių.
Ar tu irgi keliauji?
Jis (režisieriaus favoritas – Dainius Gavenonis) ir ji (vokiečių aktorė Julia Maria Köhler). Vyras ir žmona arba tiesiog Tadas ir Laura. Darbas draudimo kompanijoje; nuobodūs, iki kaulų smegenų įgrisę rytiniai sostinės kamščiai; paskola naujam butui (o gal tiesiog nutinkuotoms sienoms be spalvų, baldų ir jaukumo?) naujame rajone; paskola prabangiam BMW (nesvarbu mažalitražis variklis – svarbu firminis ženklas); nulis jausmų, emocijų, pomėgių... Niūrokas vaizdelis, tiesa?
Ir štai, vieną dieną pasirodo kitokio gyvenimo ambasadorius – po penkerių svajonių šalyje (JAV) praleistų metų, atostogoms (kaip pats sako) sugrįžęs, buvęs Tado bendramokslis Linas (kino debiutantas Jonas Antanėlis). Jis – visiška draudimo kompanijoje dirbančio ir savo pilkas dienas skaičiuojančio herojaus priešingybė: žavus, šelmiškas, laiko neskaičiuojantis, laisvai samdomu architektu save tituluojantis keliautojas. Netikėtai sutiktam bendraklasiui Linas pasiūlo ne išgerti alaus bare, o tiesiog sėsti į automobilį ir važiuoti. Niekada negali nuspėti ką tau dovanos naktis, ypač, kai kelionės tikslas - ne judėjimas iš taško A į tašką B. Su spalvotais žiburiais apšviesto miesto keliautoju priešakyje, ne tik Tadas, bet ir juostos žiūrovai pamažu perpranta „night drive“ taisykles.
Kartu su herojais, „važiuodami“ tomis pačiomis, mintinai žinomomis sostinės gatvėmis, atrandame naujus pojūčius, kuriuos gali pasiūlyti tik „miegantis“ miestas: nori pajusti laisvės skonį? – „įsibėgėji, giliai įkvėpi ir užgesini šviesas. O įsijungi tik tada, kai pritrūksti oro...“. Galbūt tamsoje, sėdint už prabangaus automobilio vairo pastebėsi seksualią gražuolę, kuri vos prieš pusdienį buvo identifikuojama, kaip griežtu kostiumėliu pasipuošusi įstaigos darbuotoja – tavo žmona? Artimos šviesos spalvina herojų gyvenimus naujomis, jiems dar nematytomis spalvomis, o skirtingoms asmenybėms susitikus naktyje kyla klausimas: ar ten kur du – trečias nereikalingas?
Vizualumas
Nežinau ko tikėjosi gausiai neigiamus komentarus publikuojantys žiūrovai (antro „Diringo“, o gal lietuviškos „The Fast and the Furious“ versijos), tačiau filmo afišos, režisieriaus pasisakymai ir spaudos pranešimai alsavo viena tiesa: „urbanistinis kelio filmas“. Būtent toks jis ir yra. Ši juosta – dar vienas patvirtinimas, jog lietuvių režisieriai puikiai susidoroja su vizualinės filmo pusės užduotimis.
Naktinio miesto vaizdai – tikras malonumas akims (kaip rašė vienas tinklaraštis – „tokio gražaus Vilniaus Jūs dar nematėte“). Operatorius Rolandas Leonavičius padirbėjo iš peties: kamera fiksuoja objektus įvairiausiais rakursais, atskleisdama akimirkos grožį ir aprėpdama šviesomis nutviekstas miesto erdves. Manau tie, kuriems vairavimas tamsiu paros metu yra malonumas, sutiks, jog ši virtuali pusantros valandos kelionė kelia teigiamus pojūčius ir atspindi romantiškąją pusę: kai nereikia skubėti, turėti tikslo ir galima tiesiog atsipalaiduoti. Kodėl nepažvelgus į tokį monotonišką, kasdienį ir mechanišką procesą taip, kaip siūlo režisierius?
Garsas
Vaizdas ir garsas „Artimose šviesose“ sudaro vieningą menų sintezę, o lygiavertiškas vizualumo ir muzikos santykis kuria įtaigią juostos atmosferą, veikia atpalaiduojančiai ir netgi hipnotizuojančiai. Automobiliai, lekiantys dideliu greičiu, rodos ne skrieja, o plaukia miesto labirintais.
Teminė filmo daina – užburianti. Man asmeniškai, malonu žinoti, jog pagrindinis garso takelis „Show Me Lights“ yra bendras trijų filmo kūrėjų darbas (muzika – juostos kompozitoriaus Markus’o Aust’o, žodžiai – režisieriaus I. Miškinio, o skambantis balsas – vienos iš trijų pagrindinių aktorių - J. M. Köhler. Būtent šis garso takelis girdimas filmo pradžioje ir vėl pakartojamas pabaigoje, tarsi netyčiom skatindamas kino teatro lankytojus dar pasėdėti ir pasimėgauti ausį glostančia melodija, apjungiančia visus filmo elementus į darnią visumą. Juostoje išgirsite ir kitus, taikliai parinktus kūrinius, tarp jų – bene žymiausių šalies elektro-rock atlikėjų „Happyendless“ dainas. Manau pritarsite, jog filmo kompozitorius ir garso režisierius (Saulius Urbanavičius) savo „namų darbus” atliko puikiai.
Aktoriai
Teatro aktorius Dainius Gavenonis jau ne pirmą kartą bendradarbiauja su I. Miškiniu, o pats režisierius motyvuoja savo pasirinkimą asmeninėmis aktoriaus savybėmis (atsakingumu, įsijautimu į vaidmenį ir t.t.). Rodos, nevertėtų abejoti šio tandemo sėkme, tačiau kyla klausimas: ar įsijautimas į visiškai neemocionalaus, pilkut pilkutėlio personažo charakterį ir buvo režisieriaus sumanymas? Kai kuriose scenose Tado personažas atrodo tarsi robotas: veido išraiška nesikeičia, reakcija į visas situacijas visiškai vienoda, o jis „atsibunda“, tik juostos pabaigoje, suvokdamas, jog iškilo grėsmė prarasti tą, kurią iš tiesų myli.
Visiška jo priešingybė (tiek gyvenime, tiek filme) – kino debiutanto Jono Antanėlio suvaidintas Linas. Metęs visus darbus, J. Antanėlis kuriam laikui pasinėrė į kino pasaulį ir gautas rezultatas išties neblogas: veikėjas šarmingas, charizmatiškas, šventai tikintis tuo, ką sako. Manydamas, jog valdo situaciją, džiūgauja iki pat filmo pabaigos, kol supranta, kad ne jis turi žaidimo „kozirį“. Netikėtas, sakantis įsimintinas frazes ir paliekantis stiprų įspūdį. Juk toks ir turėtų būti personažas, tiesa?
Nepamirškime trečiosios, „naktinėtojų komandos“ narės – vokietės J. M. Köhler. Nežinia ar filmui pridėjo žavesio faktas, jog neišgirsime originalaus herojės Lauros balso, tačiau aktorė puikiai papildė lietuvišką vyrų duetą. Šis vaidmuo aktorei turėjo tapti nemenku iššūkiu, turint omenyje faktą, jog pakvietimas gautas likus vos porai savaičių iki filmavimo. Būtent Lauros personažas atskleidžia tikrąjį kontrastą tarp dienos ir nakties gyvenimo mieste. Iš solidžios, pedantiškos, tipinę biuro darbuotoją reprezentuojančios asmenybės, ji virsta į naktinių gatvių keliautoją, žavią vilioklę, apie pasekmes negalvojančią moterį: „pavok automobilį, įsidėk į lietpalčio kišenę svetimos „žolės“, dviprasmišku pasiūlymu suintriguok Taxi vairuotoją... ir kitą dieną keliauk į darbą, tarsi nieko nebūtų įvykę“.
Alternatyva rutinai
Neabejoju, kad kiekvienas mūsų susiduriame su tais pačiais nemaloniais pojūčiais: nuoboduliu, pervargimu, rutina... Gal „Artimos šviesos“ taps įkvėpimu ieškoti naujų galimybių atrasti gyvenimo spalvas? Įkvėpti, iškvėpti, atsipalaiduoti, pasiduoti nakties alsavimui... Nebūtina skriejant greitkeliu išjungti šviesas. Kartais pakanka užsimerkti – ne gyvenimui, o kasdienybei.

Informacija apie filmą, aktorius ir kūrybos procesą: čia.
Fotografijos priklauso: Liuda Drižytė, tremora.com

Ameniškumai: Ruduo

Keletas spalio 20-osios akimirkų, užfiksuotų Kaune, Ąžuolyno ir Vytauto parkuose. Gaila, kad saulėtų dienų rudenį būna tiek nedaug...
Autoriai: Erika & Giedrius.

Interviu: Ernesta Vala. Apie iliustracijų pasaulį, reklamos užkulisius ir menų sintezę

Tekstas publikuojamas www.ore.lt
Autorius: Erika Vyšniauskaitė
Neapsiverčia liežuvis tiesiog pasakyti: VDA ketvirtojo kurso bendrojo dizaino studentė, dirbanti reklamos srityje. Viskas yra kur kas sudėtingiau: pradedant fantasmagoriškų iliustracijų kūrimu, baigiant idėja apie interjero dizaino ir grafikos sintezę. Viso to autorė - vilnietė Ernesta Valantiejūtė, paprastumo dėlei, sutrumpinusi savo pavardę iki Ernesta Vala. Kaip dažniausiai nutinka šiame technologijų amžiuje, sužavėta autorės darbų, susipažinau ir su pačia interviu heroje.

Puikių rezultatų neretai tenka siekti metų metus, o Tavo kūrybos vaisiai jau dabar vertinami, kaip profesionalūs ir atitinkantys aukštos kokybės reikalavimus. Kada žengei pirmuosius kūrybos žingsnius?

Gal kai pradėjau vaikščioti ir į rankas pakliuvo rašiklis...? Piešti man patiko visada, tačiau vargu ar buvo kilusi mintis, jog kada nors šis užsiėmimas taps profesija. Kalbant apie kompiuterinės grafikos darbus, rimtesni bandymai prasidėjo prieš porą metų. Viena įmonė paprašė sukurti keletą virtualių desktop‘ų, tačiau nenurodė, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Tiesą sakant, bet kokia laisvė gadina žmones, o kūrybinė – turbūt labiausiai: kai gali kurti, ką nori, gali gimti tai, kas patiks tau pačiam ir už ko užsikabinsi žymiai smarkiau nei galėjai įsivaizduoti. Šiuo atveju, iliustracijos - idėjų, emocijų ir minčių vizualizavimas, jų transformavimas taip, kaip tau atrodo gražu ir teisinga - man patiko labiau nei bet kokie anksčiau kurti darbai. Man tiesiog pasisekė – mėnuo laisvės kurti taip, kaip matau, leido pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Juk žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, yra iš tikrųjų jo ir skirta jam. O jeigu tas rezultatas dar ir įvertinamas – gauname idealų piešinį, praktiškai absoliučios laimės formulę...

Sakote „puikūs rezultatai”? Galėčiau ginčytis jau vien dėl pačios sąvokos. Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus. Be abejo, man džiugu, jog viešumoje pasirodę darbai patinka daugeliui, tačiau žvelgiant iš kitos pusės – dabar pastebiu ankstesniuose savo kūriniuose padarytas klaidas, nors jų tikrai nepamatys kiti. Perfekcionizmas, savikritika, noras padaryti viską nepriekaištingai ir išbaigtai, kad nebūtų įmanoma nei pridėti, nei atimti (net mažiausios detalės ar šešėlio) – būtent tai yra neatskiriama profesionalumo dalis. Galima išmesti viešumon pusgaminį, bet netgi tuo atveju, kai jis atrodys geriau nei daugelis kitų užbaigtų darbų, net jei bus išliaupsintas kritikų - tai tebus pusgaminis. Autorius visada žino, kiek jo darbe yra įdėta savęs ir kiek palikta. Galutinis įvertinimas ir komercinė sėkmė dažniausiai tėra atsitiktinumas: nupiešei – pamatė – patiko – įvertino - nupirko... Piešdamas ar kurdamas niekada nežinai, ar tai kam nors patiks, ar pastebės... Loterija.

Tau aktualiausia - skaitmeninė grafika ir baldų dizainas? Esi minėjusi, jog ateityje norėtum sujungti šias kardinaliai skirtingas sritis. Papasakok plačiau.

Nenorėčiau taip griežtai apsiriboti. Mane domina daug kas – fotografija, tapyba, istorija, animacija ir begalė kitų sričių. Grafika ir baldai tiesiog yra tai, kas susiję su dabartine mano veikla, o šių darbų rezultatus gali pamatyti visi. Kalbant apie baldų ir grafiškumo sintezę, tikrai taip - aš bandau jungti grafinio dizaino iliustratyvumą su baldų dizaino formomis, kurti baldus, kurie būtų ne tik funkcionalūs. Jie neturėtų susilieti su patalpa, o atvirkščiai – tapti vienu iš akcentų, gal net pagrindiniu. Grafika - dvimatė, ją gali tik stebėti, liesdamas jauti plokštumą, o tai riboja. Tuo tarpu kurdamas baldus, dirbi su trimačiais objektais, formas gali ne tik matyti, stebėti, bet ir liesti, pajusti paviršiaus faktūriškumą. Tokiu būdu, dvimatiškumas gali įgauti papildomas kokybės reikšmes – glotnumą ar šiurkštumą, šilumą ar vėsą… Vizualinė objekto perspektyva išsiplečia už popieriaus lapo ribų.

Naujas 3D kokybes derinant su dvimačio pasaulio savybėmis – formomis ir spalvomis - galima konstruoti kitokius, kartais labai neįprastus realybės variantus. Be abejo, tai daugiau proto ir vaizduotės žaidimai, kurių rezultatu gali būti pvz.: „degantis ledo stalas” ar „akinanti tamsa, sklindanti iš spintos”. Tai objektai, visiškai neturintys utilitarinės paskirties, tačiau jų konstravimas padeda atsipalaiduoti, praplėsti įprastas ribas. Naujausi mano kurti baldai, eksponuoti šių metų dizaino konkurse „Neformate”, yra artėjimas link formos ir iliustratyvumo jungties idėjos įgyvendinimo. Jei ateityje teks dirbti baldų dizaino srityje, manau tolimesnis kelias bus būtent toks.

Žvelgiant į Tavo darbus, nesunku pastebėti, jog žaviesi kontrastais. Rodos, priešingybes jungti visai nesudėtinga: ryškiaspalvis koloritas dera su pasteline spalvų gama, grakščios detalės – su bauginančiais, paslaptingais siluetais, o tikrovė su įsivaizduojamais pasauliais… Šie deriniai - atsitiktinumas ar iš anksto apgalvotas procesas?

Kontrastai… Tai daugiau įsivaizduojami dalykai ir man labai pasisekė, kad grafikos priemonių pagalba juos perteikti ir paversti suprantamais kitiems, yra gana nesudėtinga. Juoda - balta, groži - siaubas… Vargu ar gyvenime jie matomi taip akivaizdžiai. Tikrovėje per daug pustonių, per daug gradient'ų, todėl net akivaizdžios priešingybės, pvz.: juoda ir balta, susilieja į daugiau, mažiau pilką foną. Sakoma, jog kūriniai parodo autoriaus sielą, jei jis tokią turi. Galbūt tai tiesa. Kartais viduje jaučiu per daug spalvų ir jos tiesiog pačios „sugula” į mano piešinius. Man nereikia dirbtinai stengtis - aš tiesiog esu savo darbuose. Viskas atsiranda savaime.

Gyvenime irgi esi kontrastų mėgėja, besidžiaugianti juoda ir balta vienu metu?

Būtent! Jei paklaustumėt, kokiai subkultūrai simpatizuoju, atsakymas būtų „jokiai ir kartu visoms”. Niekada nežinau, kokia būsiu rytoj. Gyvenimas per trumpas, kad galėtume sau leisti kažkuo apsiriboti. Keičiasi viskas – aprangos stilius, mąstymas, matymas, elgesys… Vieni greičiau, kiti lėčiau. Gyvenimas –nuolatinis kitimas, evoliucija, tad alternatyvos keičia viena kitą kas kart stuktelėjus širdžiai, o gal ir dar greičiau. Nuolat reikia rinktis tarp juodo ir balto, niekur nepabėgsi – darau tai daugiau intuityviai, nei apgalvotai.

Tavo darbuose jaučiama šiolaikinio kino, teatro, mados, animacijos, pasakų įtaka. Ypač ryškus – siurrealistinės jausenos šleifas, lydintis didžiąją dalį kūrinių. Įkvepia būtent šios sritys?

Įkvėpimas? Jis visur ir niekur. Kartais pakanka stebėti aplinką. Galiu tiesiog eidama gatve pamatyti nuo kavinės stalo pakeltą, vėjo nešamą popierinę servetėlę ir ją sugaunantį katiną, o po akimirkos - įsivaizduoti būsimo kūrinio siluetą. O kartais ir norėdamas nieko nepastebi: žmonės, jų žodžiai ir aplinkos daiktai tiesiog plaukia pro šalį, visiškai nepaliesdami tavęs. Žinoma, galutiniam, vizualiniam idėjos įgyvendinimui daug įtakos daro tarkim, japonų anime, populiarioji kultūra ar kinas. Matyti vaizdai, sukėlę jausmus išlieka ilgam, tad bandydamas perteikti kokią nors emociją, norom nenorom prisimeni būtent juos...

Esi sakiusi, jog vadovaujiesi W.Featherio mintimi: „laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne”, o savo darbų bei idėjų gausa visiškai pateisini gyvenimo moto. Kaip spėji tiek daug nuveikti?

Gyvenant svarbiausia jausti, kad gyveni. Kitaip… kam viskas? Galvojimas yra didžiausia žmogaus dovana ir kartu didžiausias prakeikimas. Tarsi stiprūs vaistai ligoniui: be jų jis miršta, nedidelis kiekis palaiko gyvybę, o per didelis – nužudo. Užimtumas yra geriausias vaistas nuo perdėto galvojimo. Laiko tikrai neturiu daugiau nei kiti - 24 valandas per parą. Tenka rinktis, todėl aukojami savaitgaliai, naktys. Kompiuteris tapo bene artimiausiu draugu, o rašymas Skype jau baigia sunaikinti kalbos dovaną. XXI amžius, ką gi darysi...

Toliau skaitykite čia.

Iliustracijų autorė: Ernesta Vala.

Renginiai: Šiaurės šalių kompozitoriai: „kine svarbus ne tik vaizdas“

Redaguotas, galutinis teksto variantas publikuojamas naujausiame leidinio „Literatūra ir menas“ numeryje. Jį galite pamatyti štai čia. Erika Vyšniauskaitė

Kino režisierius Quentinas Tarantino yra sakęs: „Teminė daina – tai filmo veidrodis, sukuriantis nuotaiką. Jos ritmas lemia filmo ritmą ir eigą.“ Vargu ar rastume bent vieną šiuolaikinio kino pasaulio atstovą, kuris dėl to ginčytųsi. Filmo žavesį sudaro ne atskiros dalys ar detalės, o nepriekaištinga skirtingų elementų sintezė, dovanojanti žiūrovams įsimintiną reginį. Kažin ar dažnai perskaitote smulkiomis raidėmis išrašytą filmo muzikos kompozitoriaus pavardę, bet talentingai sukurtas garso takelis atmintyje įstringa ilgam. Kartais ilgiau nei filmas.

Tarptautinio Kauno kino festivalio organizatoriai taip pat nesileidžia į diskusijas ir vienareikšmiškai pritaria: „kinas negali egzistuoti be muzikos”. Ta proga, spalio 3 dieną visi norintieji buvo kviečiami į meno galeriją „101“ Kaune, kur vyko seminaras „Šiaurės garsai kine“. Anonsuodamas renginį, programos sudarytojas Tomas Tengmarkas pažymėjo, jog „seminaras atkreips dėmesį į tai, kas kine dažnai lieka neįvertinta. Garso takeliai neretai būna „paslėpti“, žiūrovai juos girdi, tačiau retas susimąsto. O juk už kino juostoje skambančios muzikos slypi milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas”. Kadangi muzikos subtilybes geriausiai išmano patys kūrėjai, T. Tengmarkas džiaugėsi galimybe pristatyti tris, skirtingų šalių kiną atstovaujančius kompozitorius - Ola Kvernbergą (Norvegija), Eriką Enockssoną (Švedija) ir Johanną Johannssoną (Islandija).

Skirtingi žingsniai ant penklinės eilučių

Tiesą sakant, įspūdis, susidaręs išvydus šiaurės šalių kūrėjus liko iki pat renginio galo: jie skirtingi išvaizda, amžiumi, charakteriu, kalbėjimo maniera, instrumentuotės pasirinkimu ir idėjų įgyvendinimu, tačiau juos vienija didžioji gyvenimo meilė – muzika. Taip, jie labai myli kiną, tačiau muziką myli labiau. Klausydama diskusijos vedėjo Aivaro Stepukonio pagalvojau: „džiugu, jog yra puikiai angliškai kalbančių lietuvių“. Aiškus tarimas, įdomūs klausimai ir taiklūs pastebėjimai leido tiesiog mėgautis diskusija ir originaliais užsienio svečių pasakojimais apie skirtingus kūrybinius potyrius.

Smuiko virtuozas iš Norvegijos fiordų

Ola Kvernberg – įvairiapusiškas muzikantas, kuriantis ne tik kino filmų garso takelius, bet ir grojantis užsienyje populiarioje džiazo grupėje „Ola Kvernberg Trio”. Tie, kas spalio 3-iosios vakarą klausėsi trijų muzikuojančių norvegų, galėjo įvertinti jų talentą ir charizmą. Ola – tikras improvizatorius, tačiau iki šios laisvos muzikos formos jis keliavo ilgai: užaugęs muzikantų šeimoje, sulaukęs vos šešerių, pradėjo groti smuiku, dešimtmetį studijavo klasikinę ir liaudies muziką, o paauglystėje pasinėrė į džiazo skambesį, vedusį didžiųjų improvizacijų link.

Dabar Ola‘ui – 28-eri ir jis mano, kad nėra nesuderinamų muzikos žanrų: bibopas (moderniojo džiazo stilius) gali būti maišomas su folku, džiazas – su norvegų liaudies motyvais ir t.t. Kompozitorius seminaro metu dalinosi įspūdžiais apie naujausią darbą - muzikos kūrimą juostai „Šiaurė“ (Nord). „Buvo rengiamas konkursas šio filmo kompozitoriaus darbo vietai užimti. Reikėjo sukurti garso takelį nebyliam trijų minučių filmukui ir man pasisekė nugalėti. Būsiu atviras – tikrai nesvajojau tapti kompozitoriumi, tačiau džiaugiuosi būdamas čia“,- šypteli Ola. Jau po akimirkos, seminaro dalyviai galėjo įvertinti vizualinę ir garsinę juostos „Šiaurė“ pusę.

Auditoriją užliejo gausios instrumentuotės (ypač aštrūs – smuiko) garsai ir šiaurietiški peizažai, o autorius toliau atviravo: „kurti muziką albumui ir kurti filmui – didžiulis skirtumas. Juk galutinis rezultatas kine – ilgas, daugelį žmonių įtraukiantis procesas. Tai nuolatinis bendradarbiavimas, kompromiso ieškojimas, bendras idėjos gludinimas. Labai svarbu įsiklausyti į tai, ko nori režisierius, kaip jis įsivaizduoja būsimo filmo skambesį. Jeigu požiūriai išsiskiria – užduotis tampa daug sunkesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“. Paklaustas kam teikia pirmenybę – muzikai ar kinui – Ola išliko diplomatiškas, atsakydamas, jog mėgaujasi abiejų sričių privalumais.

Švedų kino industrijos naujakurys

„Sveiki, aš - Erikas Enockssonas. Iki šiol esu sukūręs garso takelius vos dviems filmams ir, priešingai, nei mano kolega iš Norvegijos, neaugau muzikantų šeimoje”,- šiltai ir šiek tiek ironiškai prisistatė svečias iš Švedijos. Tiesą sakant, klausant E. Enockssono neapleido mintis, kad jis – vienas tų menininkų, kurie žymiai lengviau kalba savo darbais, o ne žodžiais, tačiau papasakoti tikrai yra apie ką. Lietuvoje kūrėjas sužibėjo prieš dvejus metus, pelnydamas TKKF meninių pasiekimų apdovanojimą už filmo „Sudie, Falkenbergai“ garso takelį. Šiais metais kompozitorius supažindino su juosta „Šinskatebergas“, įamžinusioje unikalų jo pasirodymą švediškų miškų apsuptyje. Spalio 18-ąją filmą galės išvysti ir kino teatro „Pasaka“ (Vilnius) lankytojai.

„Neturiu muzikinio išsilavinimo, tačiau muzika – didžioji mano aistra ir gyvenimo malonumas. Gerai pagalvojus, aš niekada per daug nesidomėjau filmais“,- prisipažįsta Erikas. „Nuolat grodavau kokioje nors muzikos grupėje, o vieną dieną bičiulis pasiūlė sukurti muziką būsimai kino juostai. Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, jog iš šio sumanymo nieko neišeis“,- juokiasi kino kompozitoriaus karjeros pradžią prisiminęs menininkas. Kaip ir kolega iš Norvegijos, Erikas pritaria minčiai, jog yra didžiulis skirtumas tarp muzikos kūrimo sau ir kūrimo filmui. „Įgarsindamas kino juostą, turi labai nedaug erdvės individualiai raiškai. Tiesiog stengiesi garsą pritaikyti vaizdui, kad ši sintezė taptų aiškiai suprantama. Nemėgstu taisymo, redagavimo proceso - man įdomus idėjų kūrimas ir įgyvendinimas“,- vienareikšmiškai teigia švedas.

Suabejojęs ar žiūrovai teisingai supranta išsakytas mintis ir šiek tiek suglumintas techninių nesklandumų (kaip taisyklė – jie nuolat lydi renginius), E. Enockssonas suskubo pademonstruoti tai ką moka geriausiai. Salės džiaugsmui, video įrašas buvo kur kas iškalbingesnis už patį menininką. Įvairiausiais žaliais atspalviais „nutapytas“ švediško miško peizažas, žmogaus vienatvė, šaltis ir įspūdingas, lotyniškas giesmes įkūnijantis garso takelis, suteikiantis pakylėjimo, sakralumo įspūdį, vargu ar paliko abejingų. Toks trumpas, tačiau prikaustantis žvilgsnis į E. Enockssono muzikos pasaulį.

Islandas - genialus garsų pasaulio statytojas

Trečiąjį svečią – islandą Johanną Johannssoną galima pelnytai vadinti kino muzikos veteranu. Kompozitorius didžiąją gyvenimo dalį paskyrė filmų muzikai. TKKF organizatoriai dar prieš seminarą juokavo, kad iš J. Johannssono filmų būtų galima sudaryti atskirą programą. Tiesa, festivalio metu buvo parodytos islandų „Imtynės“, kur skamba kompozitoriaus kurta muzika. Johannas puikiai perpratęs roko muzikos subtilybes, baigęs grojimo trombonu ir pianinu studijas.

„Būdamas 18-likmetis dievinau triukšmingą muziką, grojau keliose grupėse, tačiau negalėjau pasigirti individualia, mano asmenybę atspindinčia kūryba. Suvokiau, jog turiu dar daug išmokti ir įgyti žinių apie muzikos kūrimą. Ilgą laiką bendradarbiavau su teatro žmonėmis, kūriau klasikinę muziką. Galima sakyti, jog bandžiau atrasti save“. Paklaustas apie filmo vaizdo ir garso santykį, Johannas pastebi, jog labai įdomu išvysti savo kūrinį filmo kontekste, kai garso takelis kuriamas ne specialiai, o yra pritaikomas: „atsiranda netikėtos, reikšmės ir naujos prasmės, apie kurias prieš tai net nebūtum pagalvojęs. Muzika gali visiškai pakeisti filmo dvasią ir nuotaiką“.

Norėdamas atskleisti garso takelio kaitą skirtingame kontekste, islandas pademonstravo britų studijos „AKA“ kurto animacinio filmo „Varmints“ pirmąją demo versijos sceną ir palyginimui pristatė galutinį kūrinio variantą. „Labai glaudžiai bendradarbiavome su garso dizaineriu, norėdami sukurti magišką garsų pasaulį. Man labai įdomios orkestrinės ir klasikinės muzikos jungimo galimybės, jų derinimas su elektroniniu skambesiu“,- teigia islandas. Šiame animacijos pavyzdyje - jokių žodžių, tik fantastinio pasaulio horizontai ir nuostabi kompozitoriaus muzika. Abiejose versijose skamba tas pats kūrinys, lydimas pianino, smuiko ir daugybės kitų instrumentų (tiesą sakant – viso styginių orkestro) garsų, tačiau pridėjus vaizdo efektus, skrupulingai kurtą kompiuterinę grafiką, muzikos ir vizualumo santykis tampa žymiai stipresnis, įtikinamesnis ir galintis pasiekti giliausius žiūrovo jausmus. Šis pavyzdys – akivaizdus įrodymas, jog garsas ir vaizdas – itin glaudžiai sąveikaujančios filmo dalys. Juk muzika gali atskleisti vizualųjį grožį, sustiprinti įtampą, kelti nerimą ar tiesiog išreikšti tai, ką sunku pasakyti žodžiais.

Visi trys kompozitoriai patikino, jog nesupranta tų režisierių, kurie tiesiog leidžia prie vizualiosios filmo pusės prijungti muzikos kūrinius, kuriuose įdainuojamas tekstas, arba, kraštutiniu atveju – tiesiog pasirenka superhitais tapusiais dainas: „juk žodžiai turi labai specifines reikšmes, jų praktiškai neįmanoma pritaikyti filmo nuotaikai, siužetui ar idėjai. Tai pats lengviausias, bet dažnai ir netinkamiausias būdas įgarsinti kino juostą“.

Suma sumarum

Jeigu iki šiol žiūrėdami filmus neįsidėmėdavote kompozitorių pavardžių ar tiesiog nepagalvojote, koks ilgas kelias yra nueinamas iki to momento, kai vaizdas sujungiamas su garsu, pabandykite išlavinti naują pojūtį – įsiklausyti į muzikines kino juostų kompozicijas. Patys nepajusite: ką tik matytas filmas paliks daug gilesnį pėdsaką Jūsų, kaip žiūrovo ir vertintojo, atmintyje. Apmaudu, jog malonų, tačiau labai varginantį procesą atliekančių žmonių vardai dažnai ištirpsta informacijos gausoje, bet tokie jau esame – visų pirma įsidėmime tai, kas patiekta ant „sidabrinės lėkštelės“. Šiuo atveju – vaizdas. Pabandykime būti stropesni „kino mokyklos“ moksleiviai ir išmokime atsakyti ne tik į vizualiuosius, bet ir tarp penklinės eilučių išdėliotus klausimus. „TKKF“ kviečia mėgautis likusia, dar neparodyta programos dalimi, duodamas atsakymus į Jūsų keliamus klausimus. Apie vaizdą. Apie garsą. Ir šį tą daugiau...

Fotografijų autorius: Audrius Kriaučiūnas

Filmuko „Varmints“ treileris: čia.

Interviu: Ilona Jurkonytė. Apie kiną ir šį tą daugiau...

Straipsnis publikuojamas: www.kulturpolis.lt

Erika Vyšniauskaitė
Spalio pirmąją startavo trečiasis Tarptautinis Kauno kino festivalis, pristatantis atnaujintą programą, kviečiantis į susitikimus su režisieriais, kompozitoriais ir skatinantis gilintis į kino pasaulio subtilybes, keliant rūpimus klausimus ir ieškant dar negirdėtų atsakymų. Nors festivalio renginiai džiugins tris savaites (dvi Kaune, vieną Vilniuje), jo organizatoriams tenka plušėti ne vieną mėnesį, norint nepriekaištingai atlikti „kino namų darbus“. Apie festivalio rengimo ypatumus, kino „virtuvės“ paslaptis ir kelią į kino pasaulį, kalbamės su TKKF direktore, Ilona Jurkonyte.
- Kiekvienas savo pomėgius atrandame skirtingai. Kaip Jūs įsitraukėte į kino pasaulį?
Studijavau filosofiją VDU, vėliau įgijau viešosios komunikacijos (VDU) ir menotyros (VDA) magistro laipsnius. Viešosios komunikacijos studijų metu pagal „Erasmus“ studentų mainų programą išvykau į Kopenhagą, kur gilinausi į žiniasklaidos ir kino studijas („Media and film department“). Tiesą sakant, visada norėjau studijuoti kino teoriją ar kino vadybą, tačiau Lietuvoje tokių pasirinkimų nebuvo, o galimybių išvažiuoti – taip pat labai mažai. Tikriausiai pati pradžia buvo suvokimas, jog Lietuvos kino padėtis yra labai prasta. Lankydama kino istorijos paskaitas (VDU) susidomėjau lietuviškais XX amžiaus filmais. Paklausus dėstytojo, kur galėčiau pamatyti norimus video įrašus ir išgirdus atsakymą abstulbau. Pasirodo, išpildyti tokį nedidelį norą yra labai sudėtinga! Tarkim, norint pamatyti R. Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, reikės paskambinti režisieriui, susitarti, kad paskolintų filmą, nuvažiuoti į Vilnių, o pažiūrėjus keliauti atgal ir grąžinti. Kadangi tokia „filmų skolinimosi programa“ atima daug laiko ir pastangų, kartu su draugais nusprendėme: reikia iš esmės keisti lietuviško kino populiarinimo padėtį. Neturėjome pinigų, tačiau turėjom noro. Mąstėm paprastai: jeigu žmogus galės sužinoti apie filmą, perskaityti aprašymą, didelė tikimybė, kad susivilios jį pamatyti! Užmezgus kontaktus su žurnalistais, režisieriais ir kino kritikais, pamažu gimė internetinė duomenų bazė, dabar žinoma LFC (Lietuvių filmų centras) vardu.
- Į didžiuosius kino ekranus festivalis atkeliavo prieš porą metų. Kaip gimė TKKF idėja? Kodėl būtent Kaune?
Veiklą pradėjome 2006-ųjų pradžioje, kaip kino klubas. Tuo metu buvo masiškai uždarinėjami kino teatrai, o Kaune šį reiškinį matėme akivaizdžiausiai. Buvome kino entuziastų kompanija, norinti rodyti gerą kiną, o erdvių šio sumanymo įgyvendinimui ėmė trūkti. Situacija buvo nepalanki: idėja rodyti programą „Šiaurės šalių kinas Kaune“ žlugo netikėtai užsidarius „Senajam Trestui“, o su kino teatru „Romuva“ taip pat nepavyko susitarti. Siekėme rodyti filmus iš tikrų (35mm) juostų ir netikėtai atradome „M. Žilinsko dailės galerijos“ kino salę. Tiesą sakant, be „Romuvos“, ši erdvė Kaune buvo vienintelė, kur galėjome organizuoti seansus! Nuolat pristatinėjome po vieną ar keletą filmų, kviesdavome kūrėjus ir galima pasidžiaugti, jog ši veikla išsivystė į vieną iš nedaugelio tais metais rengtų tarptautinių renginių. Nusprendėme neapsiriboti šiaurės šalių filmais, o kino festivalio organizavimas atrodė puiki priemonė, atkreipsianti visuomenės dėmesį į opią problemą – kino padėtį Lietuvoje ir meninių erdvių trūkumą didmiestyje.
- Nors TKKF filmai orientuoti į Lietuvos, konkrečiai į Kauno ir Vilniaus auditoriją, pagrindinis TKKF programos sudarytojas, Tomas Tengmarkas yra užsienietis. Ar nekyla tarpkultūrinių sunkumų?
Kadangi turiu labai daug veiklos, susijusios su festivalio organizavimu, už programą yra atsakingas Tomas. Jis baigęs kino istorijos studijas Stokholme, itin domisi šia sritimi. Tomas lengvai perpranta techninius niuansus, moka rodyti filmus, filmuoti, yra visapusiškai „įsimylėjęs kiną“. Mano nuomone, kaip programos sudarytojas, jis savo darbą atlieka puikiai. Žinoma, visada tariamės. Aš padedu nubrėžti esmines konteksto gaires, dalį programos kuriame kartu, tačiau didžiausias indėlis Tomo, kuriuo galima visiškai pasikliauti.
- Kodėl šių metų programoje toks didelis dėmesys skiriamas meno pasauliui?
Kaskart sudarinėdami programą galvojame, ko dar nebuvo, ką naujo galime pasiūlyti savo žiūrovui. Jokiu būdu nesakau, jog esame filmų apie menininkus rodymo pradininkai. Mums tiesiog įdomu išprovokuoti kino santykį su kitais menais. Kinas – labai kompleksiškas. Jis sugeba į vieną visumą sujungti labai skirtingas sferas.
- Trečiasis TKKF kviečia ne tik žiūrėti filmus, bet ir susitikti su režisieriais bei kino kompozitoriais. Ar kūrėjai noriai atvyksta į Lietuvą?
Džiugu pripažinti, jog svečiai atvažiuoja su dideliu noru. Be abejo, kūrėjai – labai užimti žmonės, tačiau jeigu tuo metu nefilmuoja, susitarti nėra sudėtinga. Žinoma, negalime konkuruoti su Niujorko ar „Kanų“ festivaliais, tačiau pasikviesti užsienio menininkus – nėra problematiška. Į kino festivalį žiūrime, kaip į bendravimo formą, skatiname žiūrovų aktyvumą. Juk ne kasdien pasitaiko proga susitikti su kūrėjais! Žvelgiant į ateities perspektyvas, optimistiškai tikime, jog kiekvieno festivalyje rodomo filmo režisieriai galės atvykti į Kauną ir susitikti su žiūrovais.
- Pernai visus kvietė kino traukinys. Šiemet – filmai, atsakantys į klausimus. Kas kuria festivalio reklamos koncepciją? Iš kur semiamasi idėjų?
Kaskart dirba nauja, skirtingų žmonių komanda, tačiau esminius sprendimus darome mes – organizatoriai. Pirmaisiais metais buvo „Filmai ne tik akims“, antraisiais – „Kino traukinys atvyksta“. Šiemet bendradarbiaujame su reklamos agentūra „Not Perfect“ ir džiaugiamės galutiniu rezultatu.
- Kodėl festivalio filmai rodomi būtent „Romuvoje“ ir ką tik duris atvėrusioje „Pasakoje“? Ar pagrindinė priežastis – jų orientavimasis į nekomercinį kiną?
Labai norėjome rodyti filmus „Romuvos“ kino teatre, kad jis bent laikinai būtų prikeltas gyvavimui. Festivalis – puikus būdas atkreipti visuomenės dėmesį į užsitęsusį „Romuvos“ likimo klausimą. Iš tiesų, vienos kino salės yra per mažai, todėl sieksime, kad kitais metais filmai būtų rodomi skirtingose erdvėse. Tokiu būdu visi norintieji galės juos pamatyti. Įdomus sutapimas: šių metų festivalis vyks seniausiame („Romuva“) ir naujausiame („Pasaka“) šalies kino teatre!
- Kaip apibūdintumėte TKKF auditoriją?
Iš tiesų džiaugiamės, kad mūsų lankytojai labai įvairūs. Ateina tiek paaugliai, jaunimas, tiek garbingo amžiaus kino mėgėjai. Tikiuosi, kad į kino seansus susirenka žmonės, keliantys klausimus (šypsosi). Visada malonu matyti ir tuos pačius, nuolatinių lankytojų veidus – jų vis daugėja.
- TKKF nuolat ieško savanorių. Kaip tapti festivalio organizavimo dalimi?
Savanoriu tapti nesudėtinga. Tiesiog reikia labai mylėti kiną ir turėti motyvaciją. Juk išties svarbu, ar žmogus moka įvertinti tai, ką pažada, ar į iškeltus uždavinius žiūri atsakingai. Informaciją apie savanoriavimą ir, žinoma, apie visą festivalį, galite rasti www.kinofestivalis.lt

Dėkoju Ilonai, radusiai valandėlę laisvo laiko, pačiame TKKF darbų įkarštyje ir keliauju į kino teatrą, pasimėgauti netradiciniais, Lietuvoje dar nerodytais filmais!

Fotografijos: TKKF, Erika Vyšniauskaitė, Neringa Rekašiūtė.