2009 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Kinas: Nauja TKKF programa - apie kūrybą, įkvėpimą, menininkus ir kai ką daugiau...

Džiaugiuosi jau antrus metus iš eilės prisidėdama prie Tarptautinio Kauno kino festivalio organizavimo. Juk neįmanoma atsispirti kiną mylintiems žmonėms, tiesa? Tie, kas domisi TKKF seka nuolatinius informacijos atnaujinimus, o tie, kas negirdėjo, gali užsukti į festivalio namus internete.
Jei dar nematėte TKKF video klipo, spauskite čia. Mano nuomone, šis "mini filmukas" labai skoningas, o kadrai parinkti ir sudėlioti labai kruopščiai, apgalvotai, sukuriant jaukumo įspūdį. Beje, jei neklystu, garso takelis - Alinos Orlovos!
Šių metu festivalio šūkis - "Filmai, kurie atsako į klausimus". Keletas reklaminės kampanijos detalių:
Šįkart Jums pristatau savo pranešimą spaudai apie aktualiausią ir įdomiausią festivalio programą "Visos mūzos":
Gyvename išskirtiniu laikotarpiu, kai rodos visiškai nesuderinami dalykai jungiasi į visumą, dovanodami mums neįtikėtinas naujoves. Kadaise skirtingos meno rūšys buvo aiškiai atskirtos viena nuo kitos, o dabar galime džiaugtis įspūdinga menų sinteze, prabylančia vis kitais, dar neregėtais atspalviais. TKKF, globojamas pačios vizualiausios – kino mūzos, šiais metais kviečia įsilieti į kūrybos pasaulio odisėją ir ieškoti atsakymo į klausimą: „kas yra menas mene?
Kiekvienas mūsų, slapčia arba atvirai, žavimės viską supančių menų dovanomis. Vieni pasineria į literatūros pasaulį, versdami mylimos knygos puslapius, kiti skuba į mėgstamo dailininko parodos atidarymą, treti - jaukiais vakarais klausosi brangiausios - asmeninės fonotekos plokštelės. Nesvarbu kur keliausite - į spektaklio premjerą, šokių pamoką ar kino seansą – menų mūzos visada bus šalia. Įkvėptas skirtingų meno galių, TKKF atskleis paslaptingus kūrybos pasaulio užkulisius, pravers duris į talentingiausių menininkų gyvenimus ir leis prisiliesti prie unikalaus, dažnai tik įsivaizduojamo ar nuspėjamo idėjų gimimo ir įgyvendinimo proceso.
Ar žinojote, jog vienas garsiausių ankstyvojo 20 amžiaus dailininkų – Gustavas Kluckis – mūsų kaimynas latvis? Ar kada susimąstėte, kaip atrodė mados kūrėjų gyvenimas Berlyno sienos šešėlyje? O gal esate girdėję apie mistišką, kontraversišką žmogžudystės istoriją slepiantį olandų tapytojo Rembrandto paveikslą „Nakties sargyba“? Jei ne – TKKF filmų programa „Visos mūzos“ - tiesiausias atsakymų kelias į visus Jūsų klausimus.
Jei dar neturėjote progos susipažinti su kino burtininku ir animacijos alchemiku tituluojamo Vladislavo Starevičiaus istorija, Jūsų laukia ne vienu apdovanojimu įvertintas „Vabzdžių dresuotojas“. Jeigu intriguoja stebinanti dailininko ir poeto kova dėl vienos moters meilės, apsilankykite filme „Buzkaši – stepių daina“. O tie, kurie neatsispiria genialaus dailininko – Gustavo Klimto – darbams, susižavės ir jausminga, ekspresyvia, aistros kupina jo gyvenimo istorija.
Šiais metais TKKF kviečia mėgautis gerais filmais visiems Kauno gyventojams brangioje vietoje – „Romuvos“ kino teatre. Tikriausiai nerasime tinkamesnės vietos skirtingų, išraiškingų ir vis naujai prabylančių menų sąjungai. Bent trumpam, daugeliui nostalgiją kelianti „Romuva“ įgaus naują kvėpavimą, kviesdama ištikimiausius gero kino mylėtojus ir tuos, kurie siekia pažvelgti į meno pasaulį nauju kampu.

Tikiuosi pabuvoti visuose šios programos filmuose, todėl sakau "iki pasimatymo kino teatre"!

2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Asmeniškumai: Life in Postcards

Manau kiekvienas šios žemės gyventojas bent kartą yra gavęs atviruką. O jei nėra gavęs, bent jau matęs akies krašteliu. Dažnam iš mūsų žodis "atvirukas" asocijuojasi su giminaičių jubiliejais, Šv. Kalėdomis, gimtadieniais ar kitomis daugiau-mažiau reikšmingomis šventėmis. Tačiau šių spalvotų kortelių užrašymas ir gavimas turi dar vieną, tikriausiai pačią svarbiausią reikšmę.
Tai tarsi keliais žodžiais ar sakiniais įamžinta akimirka, kai tuo metu negali būti greta artimo žmogaus. Kai eini dar nepažinto miesto gatvėmis ir jaukiame skersgatvyje pamatai spalvotų paveikslėlių kolekcijas, kalbančias paryžietiškomis, londonietiškomis ar kitokiomis istorijomis. Atsiųsdamas arba parveždamas atviruką namo - parsigabeni ir dalelę to krašto, kuriame lankeisi...
Kadangi esu prisiekusi sentimentalių smulkmenų saugotoja, turiu dėžutę, kurioje laikau įvairiausius man (tame turbūt ir žavumas) reikšmingus niekučius. Štai čia - spalvingiausia "aukso kasyklų" dalis - atvirukai. Gauti iš šeimos ir draugų. Iš artimų ir tolimų kelionių. Iš ten, kur jau teko pabuvoti arba dar tik teks. Arba... tarsi žinutė, priminimas, jog prabėgo dar vieni tavo gyvenimo metai.
Linkėjimai iš Poznanės. Karolis ir Edvinas. 2009 08 26.

Londonietiškai, su meile, pasiilgimu ir džiaugsmu. Aušrytė ir Artūras. Londonas. 2008 04 06.

Aistė sveikina su gimimo diena. Balandis, 2009.

Dar vienas gimtadienis. Ramiems ir jaukiems vakarams. Aušrytė ir Artūras. Balandis, 2007.

Šmaikščiausias tėčio palinkėjimas gimtadienio proga. Danija. Balandis, 2009.

O kartais nutinka taip, kad ant atvirukų viršelių atsiduria mūsų pačių veidai. Ryškūs kuklios moters portretai. Paroda. Sausis, 2009.

Aistės linkėjimai iš Taize. Rugpjūtis, 2009.

Atvirukas pavogtas“ nuo namų šaldytuvo, kur buvo matomiausioj vietoj prisegtas magnetuku. Karolis. Amsterdamas, 2009.

Burberry. Akvilės ir Vido lauktuvės Giedriui. Pasiskolinau neribotam laikui. Vokietija, 2008.

Karl Lagerfeld. Ten pat.

Aistės lauktuvės. Londonas, 2008.

Tikiuosi, laikui bėgant jų tik daugės. Gimtadienių. Kelionių. Prisiminimų. Ir, žinoma, atvirukų.

2009 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Interviu: Gediminas Pranckevičius. Nuo Paint iki Photoshop stebuklų

Erika Vyšniauskaitė.
Tekstas publikuojamas www.ore.lt.

Prieš gerą dešimtmetį neįsivaizdavome, jog kompiuteriu galėsime tapyti paveikslus, kardinaliai keisti fotografijas ar manipuliuoti tikrovės vaizdus. Vargu ar tuo būtų patikėjęs ir mūsų herojus Gediminas Pranckevičius, kuris būdamas vaikas galėjo valandų valandas piešti painto paveikslėlius kompiuterio pelyte. Dabar Gediminui 27-eri; jo, kompiuterinės grafikos dizainerio, pavardė slepiasi už ne vieno lietuviškus kino filmus pristatančio plakato, o šį pavasarį vaikinas buvo įvertintas pasauliniame „NVArt“ kompiuterinės grafikos konkurse. Gedimino kūrinys „Laikas“ pelnė pirmosios vietos apdovanojimą, atnešusį jam 26 tūkst. litų prizą.
Kada pradėjai kurti kompiuterinę grafiką? Kas Tave žavi šioje srityje?

Kai dar mokiausi mokykloje, nuolat lankydavausi pas draugą, kurio tėtušis turėjo kompiuterį. Valandų valandas praleisdavau paišydamas pele su „Paint” programėle, kol mane išprašydavo namo. Vėliau man parodė photoshopą! Būčiau dieną naktį sėdėjęs „maigydamas“ klaviatūros mygtukus, jei tik kas butų leidę.

Kalbant apie šios srities žavesį - tiesą sakant, kompiuterinės grafikos srityje mane žavi viskas. Ypač galimybė paspausti „ctrl+z”.

Tavo darbai labai skirtingi. Vieni primena ranka tapytus paveikslus, kiti „kalba“ siurrealistinėmis užuominomis. Čia galima sutikti fantazijų pasaulio veikėjų ir pamatyti įvykius, kurie buvo (tikriausiai) tik paties galvoje. Kaip gimsta darbų idėjos? Kodėl jie būtent tokie – dauguma tamsūs, net šiek tiek melancholiški?

Idėjos dažniausiai gimsta aplankius rimtesnę galeriją, kai pasikrauni kūrybinės energijos iš senų tapybos meistrų, kartais - stengiantis sudalyvauti konkurse, kurio tema įkvepia ir „užveda ant kelio“. Deja, nauji kūrybiniai sumanymai greitai paskęsta kasdieniuose darbuose.

Iš tiesų, liūdna, kad dauguma mano darbų - tamsūs. Turbūt lengviau pavaizduot velnią, nei Dievą.

Labiausiai Tave išgarsinęs įvykis - pirmoji vieta pavasarį vykusiame ketvirtajame pasauliniame „NVArt“ kompiuterinės grafikos konkurse, organizuojamame „Society of Digital Artists“. Kaip ten patekai ir kodėl - įsivertink save - buvai apdovanotas pagrindiniu prizu? Papasakok apie savo kūrinį „Laikas“.

Į „CGSociety - Society of Digital Artists “ gretas įsijungiau prieš keletą metų. Nuo tada bandžiau dalyvauti keliuose konkursuose, tačiau daugumos darbų tiesiog nebaigdavau. Kai užsiregistravau „NVArt 4 Surreal“, velniškai norėjau ką nors sukurti, tačiau per kasdienius savo darbus, eilinį kartą sulaukiau konkurso pabaigos nieko nepešęs. Sužinojęs, kad jo deadline‘as pratęsiamas, nusprendžiau, jog čia pats Dievas man duoda antrąjį šansą! Atjungęs visus ryšius su išoriniu pasauliu, pasinėriau į kitą - siurrealistinį. Plaukiojau su valtele ramiam ežerėly ir žvejojau. Medelis šnarėjo, tik paukščiukai nečiulbėjo (juokiasi). Tai buvo labai malonus laikas, atiduotas kūrybai.

Šių metų konkurse pagrindinė užduotis buvo įgyvendinti savo vaizduotės vizijas lenkų dailininko siurrealisto Jacek Yerka stiliumi. Buvo sudėtinga įsijausti į šio meninko kūrybą, stilistiką?

Šio dailininko kūrinius konkurso metu pamačiau pirmą kartą. Jie man pasirodė gan paprasti ir nuoširdūs, bet akivaizdu, jog darbo juose irgi nemažai įdėta. Buvo įdomu.

Laimėjus pirmąją vietą, Tau atiteko 10000 dolerių (26000 Lt) prizas ir du NVIDIA Quadro FX 5800 4GB - 240 CUDA procesoriai, verti dar 7000 dolerių. Skamba lyg „aukso puodas“. Gal jau spėjai kur nors investuoti savo laimėjimą?

Na, prizas gana neblogas (šypsosi), tačiau atskaičiavus visus mokesčius laimėjimas liko maždaug 10000 litų mažesnis. Pinigus išleidau asmeniniams poreikiams, pakeliavau, pasidžiaugiau ir tiek. Juk buto už 17000 litų nenusipirksi!

Žvelgiant į Tavo autorinius kūrinius, negaliu nepastebėti plačiąjai visuomenei žinomų darbų – plakatų lietuviškiems filmams „5 dienų avantiūra“, „Nereikalingi žmonės“, „Duburys“. Kaip tapai jų autoriumi - buvai kažkieno atrastas? O gal komerciniai užsakymai – natūrali darbo dalis?

Dirbu kino teatro reklamos dizaineriu, todėl kartais pasipainioju po ranka kokiam nors lietuviško filmo kūrėjui ir neatsisakau pasiūlymų sumaketuoti vieną kitą plakatą.

Kokiomis programomis kuri?

Dirbu „Adobe Photoshop“, „Wacom Intuos Plansete“, „3d Max“ ir pan.

Tikriausiai kuri ateities planus. Gal galėtum apie juos papasakoti?

Planų, o tiksliau norų susijusių su kūryba turiu įvairiausių, tačiau labiau norėčiau juos įgyvendinti, negu tik pasakoti...

Darbų autorius: Gediminas Pranckevičius

Gedimino Pranckevičiaus namai internete: imperioli.

2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Kinas: Duburys. Nufilmuotas, apdovanotas, parodytas. Pasiteisinęs?

Dar 2007-ųjų rudenį, režisierius Gytis Lukšas džiaugėsi, jog „pagaliau nufilmuotos pagrindinės juostos „Duburys“ scenos“ ir drąsiai kalbėjo apie būsimo filmo vizijas: „bus dramatiškas, emociškai spalvingas ir aktualus įvairaus amžiaus žiūrovui“. Sėkme neabejojo tiek juostos kūrėjas, tiek ir „Sidabrinių gervių“ steigėjai. Paradoksalu, tačiau „Duburys“ buvo nominuotas geriausio metų filmo kategorijoje, juostai net nepasirodžius didžiuosiuose ekranuose. Matyt, nedidelė Lietuvos kino kritikų grupelė žinojo geriau, nei eilinis mūsų šalies žiūrovas. Tiek režisierius, tiek iškalbingi kino teatrų plakatai žadėjo daug: „bestseleriu“ tapusio Romualdo Granausko istorijos motyvai, tarptautinė aktorių komanda ir glėbys esamų ir būsimų apdovanojimų. Belieka atsakyti į klausimą: ką gavo stebėtojas, pustrečios valandos paskyręs lietuviškajam kinui?
O tiesa yra elementari: kai daug žadama – daug ir laukiama. Deja, įsitaisius patogioje kino teatro kėdėje ir pasiruošus nerti į tris metus brandintą „dramą“, apima nusivylimas. Pirmosios filmo minutės – melancholiškos, perdėm romantizuotos ir jau „kažkur matytos“. Lėtai slenkanti kamera aprėpia žaliuojančias pievas, tankius miškus, „glosto“ ramia vaga tekančią upę ir stabteli prie pūškuojančio traukinio. Idiliška? Naivu? O gal tiesiog...tradiciškai lietuviška? Tiesa, neskubėkime teisti kūrėjų! Juk pradžia – tik pusė darbo. Romantiškas gamtovaizdžio scenas keičia sovietmečio kaimo godos: skurdas, vargas, laidotuvės, kasdienius darbus ir nesibaigiančias degtinės upes regintys žmonės. Nespalvotas vaizdas tik sustiprina nykumos jauseną tuometinėje visuomenėje. Skausmo, darbo ir mirties apsuptyje – mažas baltapūkis berniukas - Juozapas Gaučys - filmo protagonistas. „Duburys“ – jo nemielo gyvenimo istorija. Tai vaikystė, praleista be tėvo. Paauglystės džiaugsmai, nešvankios mintys ir nuotykiai su geriausiu draugu Vidu. Vido mirtis. Iškeliavimas iš namų. Kabinimasis į gyvenimą svetimame mieste. Tragiškos, mažų mažiausiai keistos meilės istorijos. Ir...liepto galas: būti ar nebe?
Galima pagirti režisierių už pavykusį skirtingų personažų likimų apjungimą į vientisą, nenuobodų pasakojimą. Sekdami Gaučio gyvenimo istoriją, mes esam supažindinami ir su antraplanių veikėjų praeitimi. Tai tarsi keli trumpametražiai filmai, tinkamai įjungti į pagrindinę siužeto liniją. Šių minimalių istorijų dėka, visa juosta atrodo įdomesnė, dinamiškesnė ir išraiškingesnė, o veikėjų tipažai – gilesni. Visus herojus tarsi jungia sulaužyti likimai, sukrečiančios vaikystės antspaudai, apgailėtinos meilės paieškos ir beviltiškas noras būti laimingu. Bent akimirkai. Nors pasakojimo nuotaika išties slogi, tenka pripažinti – tuo laikotarpiu gyvenę žmonės džiaugsmo regėjo nedaug.
Negaliu nepastebėti, jog režisierius neatsispiria pagundai prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“ - troškimo atskleisti seksualumą nacionaliniame kine. Atvirų scenų tikrai nepasigesite per visas dvi su puse valandos. Čia ir nuogut nuogutėlė, paaugliškomis svajonėmis apipinta mauduolė, ir nimfomaniškais bruožais pasižyminti Gaučo nekaltybės sunaikintoja, ir „padovanota“ žmona nepalieka intrigos, parodydamos „viską, ką turi“. Gaila, kad nuogumo išraiškos „Duburyje“ ne itin tikroviškos ir natūralios, kartais keistos ar tiesiog tokios buitiškos, jog susimąstai: ką tai duoda filmui?

Nepaneigsi: siužeto istorija įdomi, įtraukianti ir nenuobodi. Žinoma, didesnis šio privalumo kaltininkas – romano autorius. Nespalvotos juostos pasirinkimas – apgalvotas ir taikliai atspindintis vaizduojamą laikotarpį. Deja, daugiau pliusų rasti sunku. Statiški dialogai, aktorių įsijautimo ir atsipalaidavimo stoka, nenatūralumas – tiesiog akivaizdūs. Taip norėtųsi, jog filmo herojus Juozapas Gaučys būtų išraiškingesnis, įtikinamesnis ir turėtų „cinkelio“ viduje. Gal koją pakišo jauno aktoriaus nepatyrimas („Duburys“ – Giedriaus Kielos debiutas), gal kitos priežastys, tačiau viso filmo metu neapleidžia jausmas, jog herojus tiesiog kalba, nejausdamas, nemąstydamas ir ne išgyvendamas. Jo gyvenimo moterų – Klavos ir Maškos (Jevgenija Varenica ir Oksana Borbat) aktorinė patirtis – akivaizdžiai didesnė. Nors „Sidabrinę gervę“ gavo O. Borbat, mane labiau sužavėjo jos kolegės vaidyba. J. Varenicos įkūnyta Klava – itin moteriška, graži ir valdinga, tačiau kartu labai nelaiminga ir akivaizdžiai negalinti ištverti be kūniškų malonumų. Aktorė atsiskleidžia visu savo grožiu ir, mano nuomone, turi „šarmo“, taip trūkstamo kolegoms.

Vargu, ar pažadas, kad juosta bus įdomi įvairaus amžiaus žiūrovams buvo apgalvotas. Tiems, kas bent trumpam buvo prisilietę prie sovietmečio realijų, ši juosta bus be galo artima ir žadinanti jausmus. Pats režisierius ne kartą minėjo: „tai grąžino mane į jaunystę“. O kur filmo siužetas nuneš tuos, kurie yra jauni dabar? Tuos, kurie apie sovietmetį skaitė tik knygose? Porą antikvarinių „Volga“ automobilių, saujelę apdriskusių rublių, rusiško žargono aidus ir butelį degtinės galėtume atrasti praktiškai bet kuriame dabartiniame mūsų šalies kaime. Vargu ar bent vienas jaunosios kartos žiūrovas, stebėdamas filmą pagalvojo „tai štai, kaip seniau žmonės gyveno...“. Gal „Duburys“ – tik režisieriaus noras įtikti vyresniąjai Lietuvos kinematografų kartai, tiesiog negalinčiai atsispirti sovietmečio laikotarpiui ir kaimiškoms negandoms?

Taigi, ilgai lauktas ir liaupsintas „Duburys“ pasiekė plačiosios visuomenės akis. Skambios laikraščių antraštės vis primena, jog filmas keliauja į Monrealio kino festivalį Kanadoje, vėliau - Kairo tarptautinį filmų festivalį Egipte. Džiugu, jog kino vertintojai iš tolimų užsienio šalių domisi lietuviška kūryba. Ko gero, svetur „Duburys“ sulauks palankesnių žiūrovų vertinimų, nei gimtojoje šalyje ir kalbės ten dar nematyta, nepaliesta kino kalba. Tuo tarpu mūsų žiūrovai (bent jau jaunesniosios kartos) neliko nustebinti ar sužavėti. Tikriausiai dėl to, jog „nieko naujo neįvyko“. Vargu, ar „Duburys“ taps novatorišku žingsniu Lietuvos kinematografijos istorijoje, o nacionalinis kinas neliks stovėti ant to paties laiptelio.

Tekstas publikuojamas: www.kulturpolis.lt