Nuolat besišypsantis ir niekad iš rankų nepaleidžiantis savo užrašų knygelės, pripildytos šimtais eskizų – toks yra 19-metis KTU antrakursis Augustinas Bacvinka. Su juo gali kalbėtis apie viską, pradedant į vaikiškų pasakų pasaulį nukeliančiais autoriaus piešiniais, baigiant šokiais, sportu ir autobusų kontrolieriais. Rodos, jis - tikras stereotipų laužytojas: kadaise laimėdavęs taures, kaip bėgimo varžybų nugalėtojas, dabar vaikinas pasiekimų lentelėje gali žymėtis savo, kaip iliustratoriaus laimėjimus: dviejų knygų vaikams viršeliai ir autoriniais darbais išmarginti puslapiai, atvirukų serija populiariame knygynų tinkle ir teigiami kūrėjų įvertinimai internetinėje „Deviantart“ erdvėje.
Piešiantį vaikiną sutiksi ne kasdien. Kodėl užsiimi būtent šia veikla?
Rimčiau piešti pradėjau prieš tris metus. Vieną dieną ėmiau ir pagalvojau, jog galiu pavaizduoti tai, ką iš tikrųjų noriu. Tiesą sakant, pirmiausiai įsigijau planšetę o tik tada pabandžiau kažką sukurti, šypsosi Augustinas. Buvau užsidegęs lankyti dailės mokyklą, tačiau entuziazmas tetruko mėnesį. Mokykloje užsiiminėjau skaitmeninio dizaino kūrimu. Tikiuosi ateityje pavyks suderinti šią sritį su informatikos studijose įgytomis žiniomis. Norėčiau sukurti kompiuterinį žaidimą. Apie tai jau svarstome su draugais. Žinoma, mano užduotis būtų piešti!
Kodėl renkiesi tokią piešinių stilistiką? Pastelinės, prislopintos spalvos, vaikiški, kartais net mergaitiški personažai, fantastiniai, mistifikuoti siužetai kalba apie apie Tavo paties charakterį?
Viena vertus, šviesias spalvas žymiai lengviau suderinti, nei ryškiaspalvius tonus. Kita vertus – man tiesiog nepatinka ryškios spalvos. Mano net kambario sienos šviesiai geltonos! Toks darbų stilius, kokį pateikiu dabar – labiau parodinis, reprezentacinis. Savo eskizų knygelėse turiu labai įvairių bandymų. Prijaučiu mokslinei fantastikai, todėl tai atsispindi piešiniuose. Labai mėgstu fantazuot, pasakot įvairias istorijas, bandau realybėje atrasti kažkokio magiškumo, kuris atsiranda ir kuriant. Gyvenime, priešingai nei kūryboje, mėgstu ekstremalias situacijas – pvz.: rytais bėgioju aklinoje tamsoje.
Esi jau dviejų knygų vaikams dailininkas (D. Balčiūnaitės „Debesų karalius“ (2008) ir Č. Navakausko „Vėtrungė šen, vėtrungė ten“(2009)). Kaip pavyko tapti šių iliustracijų autoriumi?
Pirmąjį pasiūlymą gavau atsitiktinai. Mokykloje visi žinojo, jog sportuoju, o vėliau – jog užsiimu ir piešimu. Informacija, sklindnti iš lūpų į lūpas kartais veikia labai greitai. Manęs tiesiog paprašė iliustruoti vaikiškų dainelių knygą. Kaip galėjau nesutikti? Tuo metu vien ši galimybė atrodė didelis pasiekimas. Darbą atlikau nemokamai, nes vien knygos išleidimas autoriui Lietuvoje yra brangus malonumas, o metas, kada investicijos atsipirks gali ir neateiti...
Antrosios knygos iliustravimo procesas vyko jau šiek tiek kitaip. Mačiau, jog prabėgo metai laiko, o aš - gal dėl tingėjimo, gal dėl 12 klasės - nenupiešiau nieko ypatingo. Reikėjo kažkaip susiimti. Po ne itin sėkmingų bandymų keliose leidyklose, pasisiūlliau bendradarbiauti su „Šviesa“. Gavau knygos tekstą ir laisvę kurti iliustracijas taip, kaip jas įsivaizduoju. Svarbiausia darbo užduotis – piešiniai turi atspindėti tai, apie ką rašoma. Leidėjams patiko. Knygą galite rasti knygynuose.
Papasakok apie savo darbų techniką. Kaip vyksta procesas?
Pirmiausiai idėja gimsta galvoje: neaiškūs vaizdiniai, būsimo piešinio kontūrai. Tarkim klausant muzikos, idėją gali nulemti tiesiog dainos tempas. Klausant greitos muzikos norisi nupiešti judesį, veiksmą. Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau bet kuriuo atveju, pirmas veiksmas kurį padarau – čiumpu savo užrašų knygutę, visada esančią šalia ir ekspromtu nusipiešiu eskizą, kad gimusi mintis neišsitrintų iš atminties. Kitas žingsnis – piešinio spalvinimas. Turiu keletą darbų pieštų akvarele ir guašu, tačiau didžioji dalis eskizų spalvinami kompiuteriu, planšetės pagalba. Čia tikriausiai kalta mano tinginystė: teptukai, akrilas ir bet kurios kitos priemonės reikalauja tvarkos ir priežiūros, o sėdėdamas prie kompiuterio – neišsitepsi, juokiasi Augustinas. Žinoma, kantrybės ir pastangų reikia abiem atvejais.
Studijuoji informatiką, o laisvalaikiu pieši. Tai kol kas tik hobis?
Ne, ne. Viskas yra atvirkščiai. Informatika yra mano hobis, o piešimas – darbas!
Vadinasi piešdamas uždirbi pinigus?
Taip, būtent. Pardavinėju autorinius atvirukus „Humanito“ knygyne. Tik mano vardo ir pavardės ant jų nerasite. Juokaudamas Augustinas sako, jog jam šlovės visai nereikia, tačiau pakamantinėtas prisipažįsta: atspausti dvipusį atviruką kainuoja dvigubai daugiau nei vienpusį. Štai ir visa finansinė matematika! Šiuo metu kaip tik galvoju apie savo ženklo kūrimą, kuriuo bus žymimi atvirukai. Taip, kaip Santa Klausas turi savo antspaudą ir juo ženklina laiškus, taip ir aš turėsiu savąjį.
Knygų iliustravimas – sudėtingesnis darbas. Jis yra apmokamas, tačiau piešimas – ne statybos. Čia negali dirbti, kaip robotas ir gauti nuolatinį užmokestį. Juk reikia įkvėpimo, nuotaikos.
Knygų iliustravimas – sudėtingesnis darbas. Jis yra apmokamas, tačiau piešimas – ne statybos. Čia negali dirbti, kaip robotas ir gauti nuolatinį užmokestį. Juk reikia įkvėpimo, nuotaikos.
Tiesiog nueini į knygyną, pasiūlai savo kurtus atvirukus ir gauni bendradarbiavimo sutartį? Nejau viskas taip paprasta?
Viskas dar papraščiau, juokiasi pašnekovas. Pradžių pradžia tapo prieš porą metų vykusi Valentino dienos šventė mokykloje. Ta proga nupiešiau atviruką, o nuėjęs atsispausdinti kažkodėl pasidariau ne vieną, o šešias kopijas. Keletą iš jų padovanojau mergaitėms, o po valandos gavau pirmąjį „užsakymą“, mat kažkas užsinorėjo nusipirkti kopiją už vieną litą. Kadangi turiu gerus draugus, besirūpinančius mano kūrybos sklaida, jau rytojaus dieną išgirdau apie sumanytą „verslo planą“. Pasirodo jie nepatingėjo nukeliauti iki knygyno su mano atvirukais ir išdrįso pasiūlyti knygyno darbuotojams užsiimti šių paveikslėlių prekyba. Beliko atspausti 100 kopijų ir po trijų dienų atvirukai jau stovėjo knygyno lentynose! Žinoma, apie jokį apčiuopiamą pelną čia ir kalbėti negalima, tačiau pats faktas labai malonus.
Kas palaiko nuolatinę kūrybinę energiją ir įkvėpimą?
Gyvenimas socialiuose tinkluose, šiuo atveju Deviantart‘e duoda labai daug. Čia galiu bendrauti su patyrusiais iliustratoriais iš tolimiausių pasaulio vietų. Kad ir su Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Alisa stebuklų šalyje“ dailininku, kuris man, nepažįstamam žmogui, pasakoja, kaip bendravo su Johnny Depp‘u, matė darbą filmavimo aikštelėje. Tai yra nuostabu. Nuolat vaikštau į parodas, lankausi renginiuose – tai prisideda prie idėjų formavimo. Žiūrėdamas į kitų darbus, stengiuosi neatkartoti to, kas jau buvo vaizduota, o kurti taip, kaip dar niekas nėra daręs. Domiuosi naujomis temomis, kino ir žurnalų apipavidalinimu, nuolat stebiu, ką siūlo Lietuvos ir užsienio iliustratoriai. Man ši sritis be galo įdomi!
