2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Renginiai: Silence Family (ne)išpildyti pažadai

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt
Teksto ir fotografijų autorė: Erika Vyšniauskaitė

Gruodžio 4-ąją į sostinėje esančią „Ūkio banko teatro areną“ plūdo minios žmonių, troškusių išgirsti ir pamatyti pirmąjį ir kol kas vienintelį elektroninės muzikos orkestro „Silence Family“ pasirodymą. Iš tiesų, proga vienoje scenoje išvysti tokius muzikos kūrėjus, kaip Jazzu, Leon Somov, Mario Basanov, Few Nolder ir Vidis, pasitaiko ne kasdien. Negana to, publika laukė pažinties su naujais „Silence Family“ nariais – Adomu ir Monika Liu. Tikslas, o gal daugiau pažadai „suorganizuoti geriausią lietuvišką metų koncertą“ aukštai iškėlė kartelę tiek rengėjams, kvietusiems skambiomis anonsų antraštėmis, tiek žiūrovams, su nekantrumu laukusiems penktadienio vakaro.

Afišose juodu ant balto buvo rašoma, jog renginio pradžia – 20 valandą, tad punktualūs muzikos mylėtojai iš anksto tvarkingai rikiavosi eilėse prie arenos įėjimo. Būtent čia prasidėjo organizatorių parengtos „atrakcijos“: gerą pusvalandį žmonių „jūroje“ pralaukę melomanai dar kiek laiko galėjo pasistumdyti fojė ir koridoriuose, o visų džiaugsmui pagaliau įleisti į koncerto erdves ir suskubę atrasti „geriausią stovimą vietą“ arenoje, buvo apdovanoti dar vienu prizu – ilgu laukimu. Na, bet lietuviai pasirodo gali būti labai kantrūs ir besišypsodami, truputį patrypčiodami nuo salėje tvyrančio šalčio, optimistiškai sulaukti koncerto pradžios.

Tiesą sakant, džiaugiausi, jog neturiu VIP‘inio bilieto, mat visi „labai svarbių asmenų“ staliukai paskendo žmonių minioje, tad vargu ar ten sėdint buvo galima kažką įžiūrėti, o dar prieš renginį, pro laukiančiuosius prasibrovusi mergina paklausė, kur yra VIP įėjimas ir buvo nuraminta malonaus apsaugos darbuotojo, pasiūliusio laukti eilėje su visais, mat toks įėjimas neegzistuoja.

Taigi, renginys prasidėjo valanda vėliau ir tikriausiai nuo visus išvarginusio laukimo nukentėjo koncerto pradžia: ištęstų muzikinių kompozicijų klausytis gana sudėtinga, o ir šokti pagal jas nelabai išeitų, tačiau publika pamažu atgijo. Scenoje, prie iš toli švytinčių „Apple“ kompiuterių pasirodė Few Nolder. Įsibėgėjant muzikinėm improvizacijoms prisijungė Leon Somov, Vidis ir Mario Basanov, grodami tai po vieną, tai poromis, tačiau viską apjungdami į darnią, nenutrūkstančią garsų kompoziciją. Elektroninį skambesį papildė scenos šonuose įsikūrę muzikantų orkestrai, pritariantys pačiais įvairiausiais muzikos instrumentais, pradedant būgnais, baigiant kanklėmis ir fleita.

Klausytojai galėjo ir girdėti ir matyti žadėtuosius netradicinius instrumentuotės junginius, tačiau garsais improvizuojantys DJ turbūt užmiršo, jog kurti atmosferą padeda ne tik muzika, bet ir kūno plastika: Mario Basanov ir Vidis stovėjo prie pultų tarsi prikalti, o jiems antrinantys orkestro muzikantai rodės tuoj užmigs! Few Nolder stengėsi išlikti santūrus, o vienintelis Leon Somov atsidavė muzikai ir ritmingai judėjo į taktą, kartkartėmis nusišypsodamas. Kadangi scena ir žiūrovai yra pastatomi „face to face“, natūralu jog žvilgsnis fokusuojamas į atlikėjus, bet pastarieji matyt apie tai nepagalvojo.

Vakaro atradimu galima vadinti „Silence Family“ naujokus – Adomą ir Moniką Liu. Pastarieji stebino ne tik išskirtiniais balso tembrais, bet ir puikiais aktoriniais sugebėjimais bei įspūdingais kostiumais. Iš Belgijos atvykusio Adomo balsą lietuviai jau yra girdėję Pieno lazerių ir Dublicate kūriniuose. Šįkart vokalistas pristatė įspūdingas solo improvizacijas ir pademonstravo įgūdžius, įgytus muzikos ir teatro akademijoje. Įstabaus balso savininkės Monikos Liu talentas įvertintas tiek mūsų šalyje, tiek už Atlanto, o penktadienio vakarą tuo galėjo įsitikinti ir „Silence Family“ klausytojai. Atlikėja, kaip ir jos kolega pristatė savo solo improvizacijas. Tiesą sakant, Adomo ir Monikos Liu duetas puikia derėjo tarpusavyje kalbant ir apie garsą ir apie vaizdą.

Renginio kulminacija tapo atlikėjos Jazzu pasirodymas. Pagaliau buvo išgirsti ilgą laiką žadamo solinio albumo fragmentai. Būgnais, bosine gitara, perkusija bei klavišais grojantys muzikantai pritarė naujoms Jazzu kompozicijoms: „Oukie Doukie“, „Master Blaster“, „Give Me The Reason“ ir „It’s My Time“. Klausytojų (ypač merginų) džiaugsmui buvo sudainuoti ir tradiciniais tapę „Butterfly“ bei „Muzika Tu“.

Atlikėja atrodė pribloškiančiai - keičiantis kūriniams keitėsi ir Justės apranga: ugnies raudonio, žemę siekiantį sijoną su įspūdingu šleifu keitė varno plunksnų suknelę primenantis apdaras, o provokuojančius juodos odos drabužius – mėlynai žėrinti kokteilinė suknelė. Jazzu akivaizdžiai mėgavosi besikeičiančiu savo įvaizdžiu ir koketavo su žiūrovais dainuodama atsistojus, atsisėdus ir net atsigulus. O minia šėlo, atkartodama puikiai žinomas dainas ir šokdama pagal pirmą kartą girdimas melodijas (naujausiam atlikėjų komandos darbui „Revolution“ abejingų neliko).
Silence Family“ koncertas išsiskyrė aiškiai apibrėžtu scenarijumi: rami, pamažu elektroninėmis house ir techno improvizacijomis bei orkestro instrumentuote įtraukianti pradžia, naujų atlikėjų pristatymas, kulminacija tapęs Jazzu pasirodymas ir vėl nuraminantys, koncertą užbaigiantys DJ kvarteto kūriniai.

Viso koncerto metu už atlikėjų nugarų keitėsi projekcijų vaizdai. Pastarieji nepasižymėjo nei sudėtingumu, nei įspūdingumu, tačiau buvo labai informatyvūs (grojant kiekvienam atlikėjui, fone švietė jų vardai). Kita vertus minimalistinės projekcijos tapo neperkrautu fonu ir atsvara ultra novatoriškiems muzikantų apdarams.

Nors po muzikinio „tornado“ arenos grindys buvo nusėtos plastikinės taros „girliandomis“ (horizonte nebuvo matyti nei vienos šiukšliadėžės), o kai kurie žiūrovai sunkiai orientavosi erdvėje, skirstytis niekas nenorėjo. Jeigu čia pat būtų įvykęs masinis „after party“, vargu ar kas būtų palikęs areną iki paryčių.

Nekreipiant dėmesio į organizacinius nesklandumus, stebint nenorom į namus keliaujančius žmones rodės, jog gerbėjų „Silence Family“ niekada nestokos. Akivaizdu, jog muzikos padangėje klausytojai vertina talentą, kokybę ir išskirtinumą.



2009 m. gruodžio 1 d., antradienis

Renginiai: „Dizaino dienos“

Lapkričio 23-27 dienomis Kaune vyko KTU Dizaino ir Technologijų fakulteto Studentų atstovybės organizuojamas festivalis „DiDi“.
Renginių ciklą vainikavo „Dizaino dienos“, kurių metu buvo pristatyta 14 kolekcijų (dvi iš jų - parodomosios). Šių metų konkurso laimėtoja tapo VDA studentės Agnės Deveikytės kolekcija  „PINU.LT“.
Šįkart nerašau renginio apžvalgos, tačiau pateikiu mano fiksuotas akimirkas užkulisiuose ir ant podiumo.




 


















2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Interviu: Jaunosios kartos iliustratorius Augustinas

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt
Autorė: Erika Vyšniauskaitė

Nuolat besišypsantis ir niekad iš rankų nepaleidžiantis savo užrašų knygelės, pripildytos šimtais eskizų – toks yra 19-metis KTU antrakursis Augustinas Bacvinka. Su juo gali kalbėtis apie viską, pradedant į vaikiškų pasakų pasaulį nukeliančiais autoriaus piešiniais, baigiant šokiais, sportu ir autobusų kontrolieriais. Rodos, jis - tikras stereotipų laužytojas: kadaise laimėdavęs taures, kaip bėgimo varžybų nugalėtojas, dabar vaikinas pasiekimų lentelėje gali žymėtis savo, kaip iliustratoriaus laimėjimus: dviejų knygų vaikams viršeliai ir autoriniais darbais išmarginti puslapiai, atvirukų serija populiariame knygynų tinkle ir teigiami kūrėjų įvertinimai internetinėje „Deviantart“ erdvėje.

Piešiantį vaikiną sutiksi ne kasdien. Kodėl užsiimi būtent šia veikla?
Rimčiau piešti pradėjau prieš tris metus. Vieną dieną ėmiau ir pagalvojau, jog galiu pavaizduoti tai, ką iš tikrųjų noriu. Tiesą sakant, pirmiausiai įsigijau planšetę o tik tada pabandžiau kažką sukurti, šypsosi Augustinas. Buvau užsidegęs lankyti dailės mokyklą, tačiau entuziazmas tetruko mėnesį. Mokykloje užsiiminėjau skaitmeninio dizaino kūrimu. Tikiuosi ateityje pavyks suderinti šią sritį su informatikos studijose įgytomis žiniomis. Norėčiau sukurti kompiuterinį žaidimą. Apie tai jau svarstome su draugais. Žinoma, mano užduotis būtų piešti!

Kodėl renkiesi tokią piešinių stilistiką? Pastelinės, prislopintos spalvos, vaikiški, kartais net mergaitiški personažai, fantastiniai, mistifikuoti siužetai kalba apie apie Tavo paties charakterį?
Viena vertus, šviesias spalvas žymiai lengviau suderinti, nei ryškiaspalvius tonus. Kita vertus – man tiesiog nepatinka ryškios spalvos. Mano net kambario sienos šviesiai geltonos! Toks darbų stilius, kokį pateikiu dabar – labiau parodinis, reprezentacinis. Savo eskizų knygelėse turiu labai įvairių bandymų. Prijaučiu mokslinei fantastikai, todėl tai atsispindi piešiniuose. Labai mėgstu fantazuot, pasakot įvairias istorijas, bandau realybėje atrasti kažkokio magiškumo, kuris atsiranda ir kuriant. Gyvenime, priešingai nei kūryboje, mėgstu ekstremalias situacijas – pvz.: rytais bėgioju aklinoje tamsoje.

Esi jau dviejų knygų vaikams dailininkas (D. Balčiūnaitės „Debesų karalius“ (2008) ir Č. Navakausko „Vėtrungė šen, vėtrungė ten“(2009)). Kaip pavyko tapti šių iliustracijų autoriumi?
Pirmąjį pasiūlymą gavau atsitiktinai. Mokykloje visi žinojo, jog sportuoju, o vėliau – jog užsiimu ir piešimu. Informacija, sklindnti iš lūpų į lūpas kartais veikia labai greitai. Manęs tiesiog paprašė iliustruoti vaikiškų dainelių knygą. Kaip galėjau nesutikti? Tuo metu vien ši galimybė atrodė didelis pasiekimas. Darbą atlikau nemokamai, nes vien knygos išleidimas autoriui Lietuvoje yra brangus malonumas, o metas, kada investicijos atsipirks gali ir neateiti...

Antrosios knygos iliustravimo procesas vyko jau šiek tiek kitaip. Mačiau, jog prabėgo metai laiko, o aš - gal dėl tingėjimo, gal dėl 12 klasės - nenupiešiau nieko ypatingo. Reikėjo kažkaip susiimti. Po ne itin sėkmingų bandymų keliose leidyklose, pasisiūlliau bendradarbiauti su „Šviesa“. Gavau knygos tekstą ir laisvę kurti iliustracijas taip, kaip jas įsivaizduoju. Svarbiausia darbo užduotis – piešiniai turi atspindėti tai, apie ką rašoma. Leidėjams patiko. Knygą galite rasti knygynuose.

Papasakok apie savo darbų techniką. Kaip vyksta procesas?
Pirmiausiai idėja gimsta galvoje: neaiškūs vaizdiniai, būsimo piešinio kontūrai. Tarkim klausant muzikos, idėją gali nulemti tiesiog dainos tempas. Klausant greitos muzikos norisi nupiešti judesį, veiksmą. Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau bet kuriuo atveju, pirmas veiksmas kurį padarau – čiumpu savo užrašų knygutę, visada esančią šalia ir ekspromtu nusipiešiu eskizą, kad gimusi mintis neišsitrintų iš atminties. Kitas žingsnis – piešinio spalvinimas. Turiu keletą darbų pieštų akvarele ir guašu, tačiau didžioji dalis eskizų spalvinami kompiuteriu, planšetės pagalba. Čia tikriausiai kalta mano tinginystė: teptukai, akrilas ir bet kurios kitos priemonės reikalauja tvarkos ir priežiūros, o sėdėdamas prie kompiuterio – neišsitepsi, juokiasi Augustinas. Žinoma, kantrybės ir pastangų reikia abiem atvejais.

Studijuoji informatiką, o laisvalaikiu pieši. Tai kol kas tik hobis?
Ne, ne. Viskas yra atvirkščiai. Informatika yra mano hobis, o piešimas – darbas!
Vadinasi piešdamas uždirbi pinigus?
Taip, būtent. Pardavinėju autorinius atvirukus „Humanito“ knygyne. Tik mano vardo ir pavardės ant jų nerasite. Juokaudamas Augustinas sako, jog jam šlovės visai nereikia, tačiau pakamantinėtas prisipažįsta: atspausti dvipusį atviruką kainuoja dvigubai daugiau nei vienpusį. Štai ir visa finansinė matematika! Šiuo metu kaip tik galvoju apie savo ženklo kūrimą, kuriuo bus žymimi atvirukai. Taip, kaip Santa Klausas turi savo antspaudą ir juo ženklina laiškus, taip ir aš turėsiu savąjį.
Knygų iliustravimas – sudėtingesnis darbas. Jis yra apmokamas, tačiau piešimas – ne statybos. Čia negali dirbti, kaip robotas ir gauti nuolatinį užmokestį. Juk reikia įkvėpimo, nuotaikos.

Tiesiog nueini į knygyną, pasiūlai savo kurtus atvirukus ir gauni bendradarbiavimo sutartį? Nejau viskas taip paprasta?
Viskas dar papraščiau, juokiasi pašnekovas. Pradžių pradžia tapo prieš porą metų vykusi Valentino dienos šventė mokykloje. Ta proga nupiešiau atviruką, o nuėjęs atsispausdinti kažkodėl pasidariau ne vieną, o šešias kopijas. Keletą iš jų padovanojau mergaitėms, o po valandos gavau pirmąjį „užsakymą“, mat kažkas užsinorėjo nusipirkti kopiją už vieną litą. Kadangi turiu gerus draugus, besirūpinančius mano kūrybos sklaida, jau rytojaus dieną išgirdau apie sumanytą „verslo planą“. Pasirodo jie nepatingėjo nukeliauti iki knygyno su mano atvirukais ir išdrįso pasiūlyti knygyno darbuotojams užsiimti šių paveikslėlių prekyba. Beliko atspausti 100 kopijų ir po trijų dienų atvirukai jau stovėjo knygyno lentynose! Žinoma, apie jokį apčiuopiamą pelną čia ir kalbėti negalima, tačiau pats faktas labai malonus.

Kas palaiko nuolatinę kūrybinę energiją ir įkvėpimą?
Gyvenimas socialiuose tinkluose, šiuo atveju Deviantart‘e duoda labai daug. Čia galiu bendrauti su patyrusiais iliustratoriais iš tolimiausių pasaulio vietų. Kad ir su Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Alisa stebuklų šalyje“ dailininku, kuris man, nepažįstamam žmogui, pasakoja, kaip bendravo su Johnny Depp‘u, matė darbą filmavimo aikštelėje. Tai yra nuostabu. Nuolat vaikštau į parodas, lankausi renginiuose – tai prisideda prie idėjų formavimo. Žiūrėdamas į kitų darbus, stengiuosi neatkartoti to, kas jau buvo vaizduota, o kurti taip, kaip dar niekas nėra daręs. Domiuosi naujomis temomis, kino ir žurnalų apipavidalinimu, nuolat stebiu, ką siūlo Lietuvos ir užsienio iliustratoriai. Man ši sritis be galo įdomi!
Daugiau Augustino darbų galite pamatyti čia:
Augustinas (winiP)

2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Renginiai: „Aura ir kiti demonai“. III ir IV diena

Lapkričio 20-ąją „BLC“ tiesiogine to žodžio prasme sudrebino įspūdingas alternatyviosios muzikos kūrėjų „Fusedmarc“ pasirodymas. Skirtingai nei daugeliui susirinkusiųjų, pažintis su ne vienerius metus liaupsinamu kūrėjų penketu, man buvo nauja. Tačiau toks būdas atrasti negirdėtas muzikos variacijas, turi savų pliusų, mat ateini nieko nesitikėdamas, nesupančiotas išankstinių nuostatų ar stereotipų, o tiesiog trokšdamas išgirsti.
Sakyti „Pamačiau. Išgirdau. Susižavėjau“ būtų per silpna. Tai, ką vakaro svečiams dovanojo „Fusedmarc“, galima vertinti pačiais aukščiausiais balais, mat grupės nariai – vokalistė, du gitaristai, būgnininkas ir už dviejų kompiuterių „besislepiantis“ projekcijų valdytojas – tiesiog gyveno scenoje, atiduodami kiekvieną nepriekaištingai pateikiamą garsą, vaizdą ir judesį. Aštrus „Fusemarc“ skambesys ir milžiniškos ant sienos projektuojamos iliustracijos hipnotizavo. Kartkartėmis rodės, jog „tuoj tuoj“ sprogs ausų būgneliai, žvilgsnį kaustė dideliu tempu besikeičiantis video montažas, o stiprus ir išskirtinis vokalistės Vikos balsas kūrė iliuziją, jog klausomės lietuviškosios Björk. Arba kažko daugiau.
Didžiausias „Fusedmarc” pliusas – absoliutus išbaigtumas, vientisumas ir nepriekaištingumo siekimas, kurio dėka žiūrovas nubloškiamas į trumpalaikį transą. Dvi valandas trukusio pasirodymo metu susirinkusieji išgyveno elektronikos, roko, audiovizualumo ir siurrealizmo sintezę. Žinoma, nuomonių apie šį skambesį ir jo poveikį gali būti įvairių, tačiau būtų sunku nuginčyti, jog tai – šviežio oro gūsis lietuviškoje muzikos padangėje.








Daugelis renginių ciklo svečių tikėjosi nepakartojamo reginio įspūdingai aprašytą paskutinio (lapkričio 21-osios) vakarą, kur buvo žadamas fotomeno festivalio „Kaunas Photo‘09“ programos „Kaunas Photo RECYCLED“ „vainikavimas“ – devintoji perdirbtos fotografijos pamoka.
Tikriausiai pagrindinė organizatorių klaida buvo noras per minimalų laiko tarpą, pristatyti maksimalų informacijos kiekį. „Kaunas Photo“ organizatorius Mindaugas Kavaliauskas žaibišku greičiu keitė skirtingų autorių fotografų skaidres, kartkartėmis ūpą menkino „techniniai nesklandumai“, tad net ištvermingiausi „vaizdinės informacijos rinkėjais“ tapę žiūrovai pavargo, o susidomėjimą keitė nuobodulys.
Ne itin pavykusią pirmosios ir antrosios dalies samplaiką išgelbėjo taip lauktas kūno ir šviesos performansas devintosios fotografijos pamokos „Pamiršk fotoaparatą“ tema. „Auros“ šokėjai ir „Kaunas Photo“ organizatoriai susivienijo bendro rezultato – „fotokūno“ – kūrimo vardan. Netradicinė terpė naujai atskleidė „Auros“ šokėjų charakterį, dar kartą įrodė jų profesionalumą ir gebėjimą eksperimentuoti.
Raudona šviesa užpildyta erdvė kūrė fotografijų ryškinimo laboratorijos iliuziją. Kartas nuo karto apšviečiami šokėjų veidai, nepriekaištingi judesiai atrodė įspūdingai. Sunku patikėti, tačiau šokėjų kūnai buvo gausiai padengti aliejumi. Teko girdėti, jog šiam pasirodymui prireikė net dešimties litrų skysčio.
Tai pasirodymas, pagrįstas stipriu fiziniu kontaktu ir kūniškumo afišavimu. Jau minėta šviesą sugerianti medžiaga (aliejus) kūrybinio proceso metu pasitarnavo netradicinio rezultato sukūrimui: slidžiais kūnais besiliesdami prie fotopopieriaus šokėjai paliko atspaudus, kurie čia pat buvo išryškinami ir pateikti, kaip didelio formato nuotraukos, įrodančios, jog „fotografuoti“ galima ir nepasiimant fotoaparato iš namų.
Reziume 
Organizatorių tikslas į darnią sintezę sulieti skirtingas menų rūšis – pasiteisino. Žiūrovai išvydo netradicines šokio, poezijos, muzikos, projekcijų ir fotografijos jungtis, galėdami kiekvieną jų interpretuoti savaip. Idėja sukurti sterilių verslo erdvių ir šiuolaikinio meno samplaiką – išties sveikintina ir novatoriška. Stebino tik kiekvienos dienos auditorija: buvo galima įsitikinti, jog dalis žiūrovų (tikriausiai turinčių kvietimus ar atėjusių svečių teisėmis) nelabai suprato, ką ir kodėl čia veikia.
Kita vertus – šis renginių ciklas didelis žingsnis pirmyn, kuriant šiuolaikiškus, integruotus ir modernius meno procesus. Įvykus trečiajai kūrybinei laboratorijai „Aura ir kiti demonai“ belieka tikėtis, jog sulauksime ir ketvirtosios.