O tiesa yra elementari: kai daug žadama – daug ir laukiama. Deja, įsitaisius patogioje kino teatro kėdėje ir pasiruošus nerti į tris metus brandintą „dramą“, apima nusivylimas. Pirmosios filmo minutės – melancholiškos, perdėm romantizuotos ir jau „kažkur matytos“. Lėtai slenkanti kamera aprėpia žaliuojančias pievas, tankius miškus, „glosto“ ramia vaga tekančią upę ir stabteli prie pūškuojančio traukinio. Idiliška? Naivu? O gal tiesiog...tradiciškai lietuviška? Tiesa, neskubėkime teisti kūrėjų! Juk pradžia – tik pusė darbo. Romantiškas gamtovaizdžio scenas keičia sovietmečio kaimo godos: skurdas, vargas, laidotuvės, kasdienius darbus ir nesibaigiančias degtinės upes regintys žmonės. Nespalvotas vaizdas tik sustiprina nykumos jauseną tuometinėje visuomenėje. Skausmo, darbo ir mirties apsuptyje – mažas baltapūkis berniukas - Juozapas Gaučys - filmo protagonistas. „Duburys“ – jo nemielo gyvenimo istorija. Tai vaikystė, praleista be tėvo. Paauglystės džiaugsmai, nešvankios mintys ir nuotykiai su geriausiu draugu Vidu. Vido mirtis. Iškeliavimas iš namų. Kabinimasis į gyvenimą svetimame mieste. Tragiškos, mažų mažiausiai keistos meilės istorijos. Ir...liepto galas: būti ar nebe?
Galima pagirti režisierių už pavykusį skirtingų personažų likimų apjungimą į vientisą, nenuobodų pasakojimą. Sekdami Gaučio gyvenimo istoriją, mes esam supažindinami ir su antraplanių veikėjų praeitimi. Tai tarsi keli trumpametražiai filmai, tinkamai įjungti į pagrindinę siužeto liniją. Šių minimalių istorijų dėka, visa juosta atrodo įdomesnė, dinamiškesnė ir išraiškingesnė, o veikėjų tipažai – gilesni. Visus herojus tarsi jungia sulaužyti likimai, sukrečiančios vaikystės antspaudai, apgailėtinos meilės paieškos ir beviltiškas noras būti laimingu. Bent akimirkai. Nors pasakojimo nuotaika išties slogi, tenka pripažinti – tuo laikotarpiu gyvenę žmonės džiaugsmo regėjo nedaug.
Negaliu nepastebėti, jog režisierius neatsispiria pagundai prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“ - troškimo atskleisti seksualumą nacionaliniame kine. Atvirų scenų tikrai nepasigesite per visas dvi su puse valandos. Čia ir nuogut nuogutėlė, paaugliškomis svajonėmis apipinta mauduolė, ir nimfomaniškais bruožais pasižyminti Gaučo nekaltybės sunaikintoja, ir „padovanota“ žmona nepalieka intrigos, parodydamos „viską, ką turi“. Gaila, kad nuogumo išraiškos „Duburyje“ ne itin tikroviškos ir natūralios, kartais keistos ar tiesiog tokios buitiškos, jog susimąstai: ką tai duoda filmui?
Nepaneigsi: siužeto istorija įdomi, įtraukianti ir nenuobodi. Žinoma, didesnis šio privalumo kaltininkas – romano autorius. Nespalvotos juostos pasirinkimas – apgalvotas ir taikliai atspindintis vaizduojamą laikotarpį. Deja, daugiau pliusų rasti sunku. Statiški dialogai, aktorių įsijautimo ir atsipalaidavimo stoka, nenatūralumas – tiesiog akivaizdūs. Taip norėtųsi, jog filmo herojus Juozapas Gaučys būtų išraiškingesnis, įtikinamesnis ir turėtų „cinkelio“ viduje. Gal koją pakišo jauno aktoriaus nepatyrimas („Duburys“ – Giedriaus Kielos debiutas), gal kitos priežastys, tačiau viso filmo metu neapleidžia jausmas, jog herojus tiesiog kalba, nejausdamas, nemąstydamas ir ne išgyvendamas. Jo gyvenimo moterų – Klavos ir Maškos (Jevgenija Varenica ir Oksana Borbat) aktorinė patirtis – akivaizdžiai didesnė. Nors „Sidabrinę gervę“ gavo O. Borbat, mane labiau sužavėjo jos kolegės vaidyba. J. Varenicos įkūnyta Klava – itin moteriška, graži ir valdinga, tačiau kartu labai nelaiminga ir akivaizdžiai negalinti ištverti be kūniškų malonumų. Aktorė atsiskleidžia visu savo grožiu ir, mano nuomone, turi „šarmo“, taip trūkstamo kolegoms.
Vargu, ar pažadas, kad juosta bus įdomi įvairaus amžiaus žiūrovams buvo apgalvotas. Tiems, kas bent trumpam buvo prisilietę prie sovietmečio realijų, ši juosta bus be galo artima ir žadinanti jausmus. Pats režisierius ne kartą minėjo: „tai grąžino mane į jaunystę“. O kur filmo siužetas nuneš tuos, kurie yra jauni dabar? Tuos, kurie apie sovietmetį skaitė tik knygose? Porą antikvarinių „Volga“ automobilių, saujelę apdriskusių rublių, rusiško žargono aidus ir butelį degtinės galėtume atrasti praktiškai bet kuriame dabartiniame mūsų šalies kaime. Vargu ar bent vienas jaunosios kartos žiūrovas, stebėdamas filmą pagalvojo „tai štai, kaip seniau žmonės gyveno...“. Gal „Duburys“ – tik režisieriaus noras įtikti vyresniąjai Lietuvos kinematografų kartai, tiesiog negalinčiai atsispirti sovietmečio laikotarpiui ir kaimiškoms negandoms?
Taigi, ilgai lauktas ir liaupsintas „Duburys“ pasiekė plačiosios visuomenės akis. Skambios laikraščių antraštės vis primena, jog filmas keliauja į Monrealio kino festivalį Kanadoje, vėliau - Kairo tarptautinį filmų festivalį Egipte. Džiugu, jog kino vertintojai iš tolimų užsienio šalių domisi lietuviška kūryba. Ko gero, svetur „Duburys“ sulauks palankesnių žiūrovų vertinimų, nei gimtojoje šalyje ir kalbės ten dar nematyta, nepaliesta kino kalba. Tuo tarpu mūsų žiūrovai (bent jau jaunesniosios kartos) neliko nustebinti ar sužavėti. Tikriausiai dėl to, jog „nieko naujo neįvyko“. Vargu, ar „Duburys“ taps novatorišku žingsniu Lietuvos kinematografijos istorijoje, o nacionalinis kinas neliks stovėti ant to paties laiptelio.
Tekstas publikuojamas: www.kulturpolis.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą