Renginiai: Šiaurės šalių kompozitoriai: „kine svarbus ne tik vaizdas“

Redaguotas, galutinis teksto variantas publikuojamas naujausiame leidinio „Literatūra ir menas“ numeryje. Jį galite pamatyti štai čia. Erika Vyšniauskaitė

Kino režisierius Quentinas Tarantino yra sakęs: „Teminė daina – tai filmo veidrodis, sukuriantis nuotaiką. Jos ritmas lemia filmo ritmą ir eigą.“ Vargu ar rastume bent vieną šiuolaikinio kino pasaulio atstovą, kuris dėl to ginčytųsi. Filmo žavesį sudaro ne atskiros dalys ar detalės, o nepriekaištinga skirtingų elementų sintezė, dovanojanti žiūrovams įsimintiną reginį. Kažin ar dažnai perskaitote smulkiomis raidėmis išrašytą filmo muzikos kompozitoriaus pavardę, bet talentingai sukurtas garso takelis atmintyje įstringa ilgam. Kartais ilgiau nei filmas.

Tarptautinio Kauno kino festivalio organizatoriai taip pat nesileidžia į diskusijas ir vienareikšmiškai pritaria: „kinas negali egzistuoti be muzikos”. Ta proga, spalio 3 dieną visi norintieji buvo kviečiami į meno galeriją „101“ Kaune, kur vyko seminaras „Šiaurės garsai kine“. Anonsuodamas renginį, programos sudarytojas Tomas Tengmarkas pažymėjo, jog „seminaras atkreips dėmesį į tai, kas kine dažnai lieka neįvertinta. Garso takeliai neretai būna „paslėpti“, žiūrovai juos girdi, tačiau retas susimąsto. O juk už kino juostoje skambančios muzikos slypi milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas”. Kadangi muzikos subtilybes geriausiai išmano patys kūrėjai, T. Tengmarkas džiaugėsi galimybe pristatyti tris, skirtingų šalių kiną atstovaujančius kompozitorius - Ola Kvernbergą (Norvegija), Eriką Enockssoną (Švedija) ir Johanną Johannssoną (Islandija).

Skirtingi žingsniai ant penklinės eilučių

Tiesą sakant, įspūdis, susidaręs išvydus šiaurės šalių kūrėjus liko iki pat renginio galo: jie skirtingi išvaizda, amžiumi, charakteriu, kalbėjimo maniera, instrumentuotės pasirinkimu ir idėjų įgyvendinimu, tačiau juos vienija didžioji gyvenimo meilė – muzika. Taip, jie labai myli kiną, tačiau muziką myli labiau. Klausydama diskusijos vedėjo Aivaro Stepukonio pagalvojau: „džiugu, jog yra puikiai angliškai kalbančių lietuvių“. Aiškus tarimas, įdomūs klausimai ir taiklūs pastebėjimai leido tiesiog mėgautis diskusija ir originaliais užsienio svečių pasakojimais apie skirtingus kūrybinius potyrius.

Smuiko virtuozas iš Norvegijos fiordų

Ola Kvernberg – įvairiapusiškas muzikantas, kuriantis ne tik kino filmų garso takelius, bet ir grojantis užsienyje populiarioje džiazo grupėje „Ola Kvernberg Trio”. Tie, kas spalio 3-iosios vakarą klausėsi trijų muzikuojančių norvegų, galėjo įvertinti jų talentą ir charizmą. Ola – tikras improvizatorius, tačiau iki šios laisvos muzikos formos jis keliavo ilgai: užaugęs muzikantų šeimoje, sulaukęs vos šešerių, pradėjo groti smuiku, dešimtmetį studijavo klasikinę ir liaudies muziką, o paauglystėje pasinėrė į džiazo skambesį, vedusį didžiųjų improvizacijų link.

Dabar Ola‘ui – 28-eri ir jis mano, kad nėra nesuderinamų muzikos žanrų: bibopas (moderniojo džiazo stilius) gali būti maišomas su folku, džiazas – su norvegų liaudies motyvais ir t.t. Kompozitorius seminaro metu dalinosi įspūdžiais apie naujausią darbą - muzikos kūrimą juostai „Šiaurė“ (Nord). „Buvo rengiamas konkursas šio filmo kompozitoriaus darbo vietai užimti. Reikėjo sukurti garso takelį nebyliam trijų minučių filmukui ir man pasisekė nugalėti. Būsiu atviras – tikrai nesvajojau tapti kompozitoriumi, tačiau džiaugiuosi būdamas čia“,- šypteli Ola. Jau po akimirkos, seminaro dalyviai galėjo įvertinti vizualinę ir garsinę juostos „Šiaurė“ pusę.

Auditoriją užliejo gausios instrumentuotės (ypač aštrūs – smuiko) garsai ir šiaurietiški peizažai, o autorius toliau atviravo: „kurti muziką albumui ir kurti filmui – didžiulis skirtumas. Juk galutinis rezultatas kine – ilgas, daugelį žmonių įtraukiantis procesas. Tai nuolatinis bendradarbiavimas, kompromiso ieškojimas, bendras idėjos gludinimas. Labai svarbu įsiklausyti į tai, ko nori režisierius, kaip jis įsivaizduoja būsimo filmo skambesį. Jeigu požiūriai išsiskiria – užduotis tampa daug sunkesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“. Paklaustas kam teikia pirmenybę – muzikai ar kinui – Ola išliko diplomatiškas, atsakydamas, jog mėgaujasi abiejų sričių privalumais.

Švedų kino industrijos naujakurys

„Sveiki, aš - Erikas Enockssonas. Iki šiol esu sukūręs garso takelius vos dviems filmams ir, priešingai, nei mano kolega iš Norvegijos, neaugau muzikantų šeimoje”,- šiltai ir šiek tiek ironiškai prisistatė svečias iš Švedijos. Tiesą sakant, klausant E. Enockssono neapleido mintis, kad jis – vienas tų menininkų, kurie žymiai lengviau kalba savo darbais, o ne žodžiais, tačiau papasakoti tikrai yra apie ką. Lietuvoje kūrėjas sužibėjo prieš dvejus metus, pelnydamas TKKF meninių pasiekimų apdovanojimą už filmo „Sudie, Falkenbergai“ garso takelį. Šiais metais kompozitorius supažindino su juosta „Šinskatebergas“, įamžinusioje unikalų jo pasirodymą švediškų miškų apsuptyje. Spalio 18-ąją filmą galės išvysti ir kino teatro „Pasaka“ (Vilnius) lankytojai.

„Neturiu muzikinio išsilavinimo, tačiau muzika – didžioji mano aistra ir gyvenimo malonumas. Gerai pagalvojus, aš niekada per daug nesidomėjau filmais“,- prisipažįsta Erikas. „Nuolat grodavau kokioje nors muzikos grupėje, o vieną dieną bičiulis pasiūlė sukurti muziką būsimai kino juostai. Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, jog iš šio sumanymo nieko neišeis“,- juokiasi kino kompozitoriaus karjeros pradžią prisiminęs menininkas. Kaip ir kolega iš Norvegijos, Erikas pritaria minčiai, jog yra didžiulis skirtumas tarp muzikos kūrimo sau ir kūrimo filmui. „Įgarsindamas kino juostą, turi labai nedaug erdvės individualiai raiškai. Tiesiog stengiesi garsą pritaikyti vaizdui, kad ši sintezė taptų aiškiai suprantama. Nemėgstu taisymo, redagavimo proceso - man įdomus idėjų kūrimas ir įgyvendinimas“,- vienareikšmiškai teigia švedas.

Suabejojęs ar žiūrovai teisingai supranta išsakytas mintis ir šiek tiek suglumintas techninių nesklandumų (kaip taisyklė – jie nuolat lydi renginius), E. Enockssonas suskubo pademonstruoti tai ką moka geriausiai. Salės džiaugsmui, video įrašas buvo kur kas iškalbingesnis už patį menininką. Įvairiausiais žaliais atspalviais „nutapytas“ švediško miško peizažas, žmogaus vienatvė, šaltis ir įspūdingas, lotyniškas giesmes įkūnijantis garso takelis, suteikiantis pakylėjimo, sakralumo įspūdį, vargu ar paliko abejingų. Toks trumpas, tačiau prikaustantis žvilgsnis į E. Enockssono muzikos pasaulį.

Islandas - genialus garsų pasaulio statytojas

Trečiąjį svečią – islandą Johanną Johannssoną galima pelnytai vadinti kino muzikos veteranu. Kompozitorius didžiąją gyvenimo dalį paskyrė filmų muzikai. TKKF organizatoriai dar prieš seminarą juokavo, kad iš J. Johannssono filmų būtų galima sudaryti atskirą programą. Tiesa, festivalio metu buvo parodytos islandų „Imtynės“, kur skamba kompozitoriaus kurta muzika. Johannas puikiai perpratęs roko muzikos subtilybes, baigęs grojimo trombonu ir pianinu studijas.

„Būdamas 18-likmetis dievinau triukšmingą muziką, grojau keliose grupėse, tačiau negalėjau pasigirti individualia, mano asmenybę atspindinčia kūryba. Suvokiau, jog turiu dar daug išmokti ir įgyti žinių apie muzikos kūrimą. Ilgą laiką bendradarbiavau su teatro žmonėmis, kūriau klasikinę muziką. Galima sakyti, jog bandžiau atrasti save“. Paklaustas apie filmo vaizdo ir garso santykį, Johannas pastebi, jog labai įdomu išvysti savo kūrinį filmo kontekste, kai garso takelis kuriamas ne specialiai, o yra pritaikomas: „atsiranda netikėtos, reikšmės ir naujos prasmės, apie kurias prieš tai net nebūtum pagalvojęs. Muzika gali visiškai pakeisti filmo dvasią ir nuotaiką“.

Norėdamas atskleisti garso takelio kaitą skirtingame kontekste, islandas pademonstravo britų studijos „AKA“ kurto animacinio filmo „Varmints“ pirmąją demo versijos sceną ir palyginimui pristatė galutinį kūrinio variantą. „Labai glaudžiai bendradarbiavome su garso dizaineriu, norėdami sukurti magišką garsų pasaulį. Man labai įdomios orkestrinės ir klasikinės muzikos jungimo galimybės, jų derinimas su elektroniniu skambesiu“,- teigia islandas. Šiame animacijos pavyzdyje - jokių žodžių, tik fantastinio pasaulio horizontai ir nuostabi kompozitoriaus muzika. Abiejose versijose skamba tas pats kūrinys, lydimas pianino, smuiko ir daugybės kitų instrumentų (tiesą sakant – viso styginių orkestro) garsų, tačiau pridėjus vaizdo efektus, skrupulingai kurtą kompiuterinę grafiką, muzikos ir vizualumo santykis tampa žymiai stipresnis, įtikinamesnis ir galintis pasiekti giliausius žiūrovo jausmus. Šis pavyzdys – akivaizdus įrodymas, jog garsas ir vaizdas – itin glaudžiai sąveikaujančios filmo dalys. Juk muzika gali atskleisti vizualųjį grožį, sustiprinti įtampą, kelti nerimą ar tiesiog išreikšti tai, ką sunku pasakyti žodžiais.

Visi trys kompozitoriai patikino, jog nesupranta tų režisierių, kurie tiesiog leidžia prie vizualiosios filmo pusės prijungti muzikos kūrinius, kuriuose įdainuojamas tekstas, arba, kraštutiniu atveju – tiesiog pasirenka superhitais tapusiais dainas: „juk žodžiai turi labai specifines reikšmes, jų praktiškai neįmanoma pritaikyti filmo nuotaikai, siužetui ar idėjai. Tai pats lengviausias, bet dažnai ir netinkamiausias būdas įgarsinti kino juostą“.

Suma sumarum

Jeigu iki šiol žiūrėdami filmus neįsidėmėdavote kompozitorių pavardžių ar tiesiog nepagalvojote, koks ilgas kelias yra nueinamas iki to momento, kai vaizdas sujungiamas su garsu, pabandykite išlavinti naują pojūtį – įsiklausyti į muzikines kino juostų kompozicijas. Patys nepajusite: ką tik matytas filmas paliks daug gilesnį pėdsaką Jūsų, kaip žiūrovo ir vertintojo, atmintyje. Apmaudu, jog malonų, tačiau labai varginantį procesą atliekančių žmonių vardai dažnai ištirpsta informacijos gausoje, bet tokie jau esame – visų pirma įsidėmime tai, kas patiekta ant „sidabrinės lėkštelės“. Šiuo atveju – vaizdas. Pabandykime būti stropesni „kino mokyklos“ moksleiviai ir išmokime atsakyti ne tik į vizualiuosius, bet ir tarp penklinės eilučių išdėliotus klausimus. „TKKF“ kviečia mėgautis likusia, dar neparodyta programos dalimi, duodamas atsakymus į Jūsų keliamus klausimus. Apie vaizdą. Apie garsą. Ir šį tą daugiau...

Fotografijų autorius: Audrius Kriaučiūnas

Filmuko „Varmints“ treileris: čia.