2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

Interviu: Ilona Jurkonytė. Apie kiną ir šį tą daugiau...

Straipsnis publikuojamas: www.kulturpolis.lt
Erika Vyšniauskaitė
Spalio pirmąją startavo trečiasis Tarptautinis Kauno kino festivalis, pristatantis atnaujintą programą, kviečiantis į susitikimus su režisieriais, kompozitoriais ir skatinantis gilintis į kino pasaulio subtilybes, keliant rūpimus klausimus ir ieškant dar negirdėtų atsakymų. Nors festivalio renginiai džiugins tris savaites (dvi Kaune, vieną Vilniuje), jo organizatoriams tenka plušėti ne vieną mėnesį, norint nepriekaištingai atlikti „kino namų darbus“. Apie festivalio rengimo ypatumus, kino „virtuvės“ paslaptis ir kelią į kino pasaulį, kalbamės su TKKF direktore, Ilona Jurkonyte.
- Kiekvienas savo pomėgius atrandame skirtingai. Kaip Jūs įsitraukėte į kino pasaulį?
Studijavau filosofiją VDU, vėliau įgijau viešosios komunikacijos (VDU) ir menotyros (VDA) magistro laipsnius. Viešosios komunikacijos studijų metu pagal „Erasmus“ studentų mainų programą išvykau į Kopenhagą, kur gilinausi į žiniasklaidos ir kino studijas („Media and film department“). Tiesą sakant, visada norėjau studijuoti kino teoriją ar kino vadybą, tačiau Lietuvoje tokių pasirinkimų nebuvo, o galimybių išvažiuoti – taip pat labai mažai. Tikriausiai pati pradžia buvo suvokimas, jog Lietuvos kino padėtis yra labai prasta. Lankydama kino istorijos paskaitas (VDU) susidomėjau lietuviškais XX amžiaus filmais. Paklausus dėstytojo, kur galėčiau pamatyti norimus video įrašus ir išgirdus atsakymą abstulbau. Pasirodo, išpildyti tokį nedidelį norą yra labai sudėtinga! Tarkim, norint pamatyti R. Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, reikės paskambinti režisieriui, susitarti, kad paskolintų filmą, nuvažiuoti į Vilnių, o pažiūrėjus keliauti atgal ir grąžinti. Kadangi tokia „filmų skolinimosi programa“ atima daug laiko ir pastangų, kartu su draugais nusprendėme: reikia iš esmės keisti lietuviško kino populiarinimo padėtį. Neturėjome pinigų, tačiau turėjom noro. Mąstėm paprastai: jeigu žmogus galės sužinoti apie filmą, perskaityti aprašymą, didelė tikimybė, kad susivilios jį pamatyti! Užmezgus kontaktus su žurnalistais, režisieriais ir kino kritikais, pamažu gimė internetinė duomenų bazė, dabar žinoma LFC (Lietuvių filmų centras) vardu.
- Į didžiuosius kino ekranus festivalis atkeliavo prieš porą metų. Kaip gimė TKKF idėja? Kodėl būtent Kaune?
Veiklą pradėjome 2006-ųjų pradžioje, kaip kino klubas. Tuo metu buvo masiškai uždarinėjami kino teatrai, o Kaune šį reiškinį matėme akivaizdžiausiai. Buvome kino entuziastų kompanija, norinti rodyti gerą kiną, o erdvių šio sumanymo įgyvendinimui ėmė trūkti. Situacija buvo nepalanki: idėja rodyti programą „Šiaurės šalių kinas Kaune“ žlugo netikėtai užsidarius „Senajam Trestui“, o su kino teatru „Romuva“ taip pat nepavyko susitarti. Siekėme rodyti filmus iš tikrų (35mm) juostų ir netikėtai atradome „M. Žilinsko dailės galerijos“ kino salę. Tiesą sakant, be „Romuvos“, ši erdvė Kaune buvo vienintelė, kur galėjome organizuoti seansus! Nuolat pristatinėjome po vieną ar keletą filmų, kviesdavome kūrėjus ir galima pasidžiaugti, jog ši veikla išsivystė į vieną iš nedaugelio tais metais rengtų tarptautinių renginių. Nusprendėme neapsiriboti šiaurės šalių filmais, o kino festivalio organizavimas atrodė puiki priemonė, atkreipsianti visuomenės dėmesį į opią problemą – kino padėtį Lietuvoje ir meninių erdvių trūkumą didmiestyje.
- Nors TKKF filmai orientuoti į Lietuvos, konkrečiai į Kauno ir Vilniaus auditoriją, pagrindinis TKKF programos sudarytojas, Tomas Tengmarkas yra užsienietis. Ar nekyla tarpkultūrinių sunkumų?
Kadangi turiu labai daug veiklos, susijusios su festivalio organizavimu, už programą yra atsakingas Tomas. Jis baigęs kino istorijos studijas Stokholme, itin domisi šia sritimi. Tomas lengvai perpranta techninius niuansus, moka rodyti filmus, filmuoti, yra visapusiškai „įsimylėjęs kiną“. Mano nuomone, kaip programos sudarytojas, jis savo darbą atlieka puikiai. Žinoma, visada tariamės. Aš padedu nubrėžti esmines konteksto gaires, dalį programos kuriame kartu, tačiau didžiausias indėlis Tomo, kuriuo galima visiškai pasikliauti.
- Kodėl šių metų programoje toks didelis dėmesys skiriamas meno pasauliui?
Kaskart sudarinėdami programą galvojame, ko dar nebuvo, ką naujo galime pasiūlyti savo žiūrovui. Jokiu būdu nesakau, jog esame filmų apie menininkus rodymo pradininkai. Mums tiesiog įdomu išprovokuoti kino santykį su kitais menais. Kinas – labai kompleksiškas. Jis sugeba į vieną visumą sujungti labai skirtingas sferas.
- Trečiasis TKKF kviečia ne tik žiūrėti filmus, bet ir susitikti su režisieriais bei kino kompozitoriais. Ar kūrėjai noriai atvyksta į Lietuvą?
Džiugu pripažinti, jog svečiai atvažiuoja su dideliu noru. Be abejo, kūrėjai – labai užimti žmonės, tačiau jeigu tuo metu nefilmuoja, susitarti nėra sudėtinga. Žinoma, negalime konkuruoti su Niujorko ar „Kanų“ festivaliais, tačiau pasikviesti užsienio menininkus – nėra problematiška. Į kino festivalį žiūrime, kaip į bendravimo formą, skatiname žiūrovų aktyvumą. Juk ne kasdien pasitaiko proga susitikti su kūrėjais! Žvelgiant į ateities perspektyvas, optimistiškai tikime, jog kiekvieno festivalyje rodomo filmo režisieriai galės atvykti į Kauną ir susitikti su žiūrovais.
- Pernai visus kvietė kino traukinys. Šiemet – filmai, atsakantys į klausimus. Kas kuria festivalio reklamos koncepciją? Iš kur semiamasi idėjų?
Kaskart dirba nauja, skirtingų žmonių komanda, tačiau esminius sprendimus darome mes – organizatoriai. Pirmaisiais metais buvo „Filmai ne tik akims“, antraisiais – „Kino traukinys atvyksta“. Šiemet bendradarbiaujame su reklamos agentūra „Not Perfect“ ir džiaugiamės galutiniu rezultatu.
- Kodėl festivalio filmai rodomi būtent „Romuvoje“ ir ką tik duris atvėrusioje „Pasakoje“? Ar pagrindinė priežastis – jų orientavimasis į nekomercinį kiną?
Labai norėjome rodyti filmus „Romuvos“ kino teatre, kad jis bent laikinai būtų prikeltas gyvavimui. Festivalis – puikus būdas atkreipti visuomenės dėmesį į užsitęsusį „Romuvos“ likimo klausimą. Iš tiesų, vienos kino salės yra per mažai, todėl sieksime, kad kitais metais filmai būtų rodomi skirtingose erdvėse. Tokiu būdu visi norintieji galės juos pamatyti. Įdomus sutapimas: šių metų festivalis vyks seniausiame („Romuva“) ir naujausiame („Pasaka“) šalies kino teatre!
- Kaip apibūdintumėte TKKF auditoriją?
Iš tiesų džiaugiamės, kad mūsų lankytojai labai įvairūs. Ateina tiek paaugliai, jaunimas, tiek garbingo amžiaus kino mėgėjai. Tikiuosi, kad į kino seansus susirenka žmonės, keliantys klausimus (šypsosi). Visada malonu matyti ir tuos pačius, nuolatinių lankytojų veidus – jų vis daugėja.
- TKKF nuolat ieško savanorių. Kaip tapti festivalio organizavimo dalimi?
Savanoriu tapti nesudėtinga. Tiesiog reikia labai mylėti kiną ir turėti motyvaciją. Juk išties svarbu, ar žmogus moka įvertinti tai, ką pažada, ar į iškeltus uždavinius žiūri atsakingai. Informaciją apie savanoriavimą ir, žinoma, apie visą festivalį, galite rasti www.kinofestivalis.lt

Dėkoju Ilonai, radusiai valandėlę laisvo laiko, pačiame TKKF darbų įkarštyje ir keliauju į kino teatrą, pasimėgauti netradiciniais, Lietuvoje dar nerodytais filmais!

Fotografijos: TKKF, Erika Vyšniauskaitė, Neringa Rekašiūtė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą