2009 m. spalio 16 d., penktadienis

Interviu: Ernesta Vala. Apie iliustracijų pasaulį, reklamos užkulisius ir menų sintezę

Tekstas publikuojamas www.ore.lt
Autorius: Erika Vyšniauskaitė
Neapsiverčia liežuvis tiesiog pasakyti: VDA ketvirtojo kurso bendrojo dizaino studentė, dirbanti reklamos srityje. Viskas yra kur kas sudėtingiau: pradedant fantasmagoriškų iliustracijų kūrimu, baigiant idėja apie interjero dizaino ir grafikos sintezę. Viso to autorė - vilnietė Ernesta Valantiejūtė, paprastumo dėlei, sutrumpinusi savo pavardę iki Ernesta Vala. Kaip dažniausiai nutinka šiame technologijų amžiuje, sužavėta autorės darbų, susipažinau ir su pačia interviu heroje.
Puikių rezultatų neretai tenka siekti metų metus, o Tavo kūrybos vaisiai jau dabar vertinami, kaip profesionalūs ir atitinkantys aukštos kokybės reikalavimus. Kada žengei pirmuosius kūrybos žingsnius?
Gal kai pradėjau vaikščioti ir į rankas pakliuvo rašiklis...? Piešti man patiko visada, tačiau vargu ar buvo kilusi mintis, jog kada nors šis užsiėmimas taps profesija. Kalbant apie kompiuterinės grafikos darbus, rimtesni bandymai prasidėjo prieš porą metų. Viena įmonė paprašė sukurti keletą virtualių desktop‘ų, tačiau nenurodė, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Tiesą sakant, bet kokia laisvė gadina žmones, o kūrybinė – turbūt labiausiai: kai gali kurti, ką nori, gali gimti tai, kas patiks tau pačiam ir už ko užsikabinsi žymiai smarkiau nei galėjai įsivaizduoti. Šiuo atveju, iliustracijos - idėjų, emocijų ir minčių vizualizavimas, jų transformavimas taip, kaip tau atrodo gražu ir teisinga - man patiko labiau nei bet kokie anksčiau kurti darbai. Man tiesiog pasisekė – mėnuo laisvės kurti taip, kaip matau, leido pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Juk žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, yra iš tikrųjų jo ir skirta jam. O jeigu tas rezultatas dar ir įvertinamas – gauname idealų piešinį, praktiškai absoliučios laimės formulę...
Sakote „puikūs rezultatai”? Galėčiau ginčytis jau vien dėl pačios sąvokos. Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus. Be abejo, man džiugu, jog viešumoje pasirodę darbai patinka daugeliui, tačiau žvelgiant iš kitos pusės – dabar pastebiu ankstesniuose savo kūriniuose padarytas klaidas, nors jų tikrai nepamatys kiti. Perfekcionizmas, savikritika, noras padaryti viską nepriekaištingai ir išbaigtai, kad nebūtų įmanoma nei pridėti, nei atimti (net mažiausios detalės ar šešėlio) – būtent tai yra neatskiriama profesionalumo dalis. Galima išmesti viešumon pusgaminį, bet netgi tuo atveju, kai jis atrodys geriau nei daugelis kitų užbaigtų darbų, net jei bus išliaupsintas kritikų - tai tebus pusgaminis. Autorius visada žino, kiek jo darbe yra įdėta savęs ir kiek palikta. Galutinis įvertinimas ir komercinė sėkmė dažniausiai tėra atsitiktinumas: nupiešei – pamatė – patiko – įvertino - nupirko... Piešdamas ar kurdamas niekada nežinai, ar tai kam nors patiks, ar pastebės... Loterija.
Tau aktualiausia - skaitmeninė grafika ir baldų dizainas? Esi minėjusi, jog ateityje norėtum sujungti šias kardinaliai skirtingas sritis. Papasakok plačiau.
Nenorėčiau taip griežtai apsiriboti. Mane domina daug kas – fotografija, tapyba, istorija, animacija ir begalė kitų sričių. Grafika ir baldai tiesiog yra tai, kas susiję su dabartine mano veikla, o šių darbų rezultatus gali pamatyti visi. Kalbant apie baldų ir grafiškumo sintezę, tikrai taip - aš bandau jungti grafinio dizaino iliustratyvumą su baldų dizaino formomis, kurti baldus, kurie būtų ne tik funkcionalūs. Jie neturėtų susilieti su patalpa, o atvirkščiai – tapti vienu iš akcentų, gal net pagrindiniu. Grafika - dvimatė, ją gali tik stebėti, liesdamas jauti plokštumą, o tai riboja. Tuo tarpu kurdamas baldus, dirbi su trimačiais objektais, formas gali ne tik matyti, stebėti, bet ir liesti, pajusti paviršiaus faktūriškumą. Tokiu būdu, dvimatiškumas gali įgauti papildomas kokybės reikšmes – glotnumą ar šiurkštumą, šilumą ar vėsą… Vizualinė objekto perspektyva išsiplečia už popieriaus lapo ribų.
Naujas 3D kokybes derinant su dvimačio pasaulio savybėmis – formomis ir spalvomis - galima konstruoti kitokius, kartais labai neįprastus realybės variantus. Be abejo, tai daugiau proto ir vaizduotės žaidimai, kurių rezultatu gali būti pvz.: „degantis ledo stalas” ar „akinanti tamsa, sklindanti iš spintos”. Tai objektai, visiškai neturintys utilitarinės paskirties, tačiau jų konstravimas padeda atsipalaiduoti, praplėsti įprastas ribas. Naujausi mano kurti baldai, eksponuoti šių metų dizaino konkurse „Neformate”, yra artėjimas link formos ir iliustratyvumo jungties idėjos įgyvendinimo. Jei ateityje teks dirbti baldų dizaino srityje, manau tolimesnis kelias bus būtent toks.
Žvelgiant į Tavo darbus, nesunku pastebėti, jog žaviesi kontrastais. Rodos, priešingybes jungti visai nesudėtinga: ryškiaspalvis koloritas dera su pasteline spalvų gama, grakščios detalės – su bauginančiais, paslaptingais siluetais, o tikrovė su įsivaizduojamais pasauliais… Šie deriniai - atsitiktinumas ar iš anksto apgalvotas procesas?
Kontrastai… Tai daugiau įsivaizduojami dalykai ir man labai pasisekė, kad grafikos priemonių pagalba juos perteikti ir paversti suprantamais kitiems, yra gana nesudėtinga. Juoda - balta, groži - siaubas… Vargu ar gyvenime jie matomi taip akivaizdžiai. Tikrovėje per daug pustonių, per daug gradient'ų, todėl net akivaizdžios priešingybės, pvz.: juoda ir balta, susilieja į daugiau, mažiau pilką foną. Sakoma, jog kūriniai parodo autoriaus sielą, jei jis tokią turi. Galbūt tai tiesa. Kartais viduje jaučiu per daug spalvų ir jos tiesiog pačios „sugula” į mano piešinius. Man nereikia dirbtinai stengtis - aš tiesiog esu savo darbuose. Viskas atsiranda savaime.
Gyvenime irgi esi kontrastų mėgėja, besidžiaugianti juoda ir balta vienu metu?
Būtent! Jei paklaustumėt, kokiai subkultūrai simpatizuoju, atsakymas būtų „jokiai ir kartu visoms”. Niekada nežinau, kokia būsiu rytoj. Gyvenimas per trumpas, kad galėtume sau leisti kažkuo apsiriboti. Keičiasi viskas – aprangos stilius, mąstymas, matymas, elgesys… Vieni greičiau, kiti lėčiau. Gyvenimas –nuolatinis kitimas, evoliucija, tad alternatyvos keičia viena kitą kas kart stuktelėjus širdžiai, o gal ir dar greičiau. Nuolat reikia rinktis tarp juodo ir balto, niekur nepabėgsi – darau tai daugiau intuityviai, nei apgalvotai.
Tavo darbuose jaučiama šiolaikinio kino, teatro, mados, animacijos, pasakų įtaka. Ypač ryškus – siurrealistinės jausenos šleifas, lydintis didžiąją dalį kūrinių. Įkvepia būtent šios sritys?
Įkvėpimas? Jis visur ir niekur. Kartais pakanka stebėti aplinką. Galiu tiesiog eidama gatve pamatyti nuo kavinės stalo pakeltą, vėjo nešamą popierinę servetėlę ir ją sugaunantį katiną, o po akimirkos - įsivaizduoti būsimo kūrinio siluetą. O kartais ir norėdamas nieko nepastebi: žmonės, jų žodžiai ir aplinkos daiktai tiesiog plaukia pro šalį, visiškai nepaliesdami tavęs. Žinoma, galutiniam, vizualiniam idėjos įgyvendinimui daug įtakos daro tarkim, japonų anime, populiarioji kultūra ar kinas. Matyti vaizdai, sukėlę jausmus išlieka ilgam, tad bandydamas perteikti kokią nors emociją, norom nenorom prisimeni būtent juos...
Esi sakiusi, jog vadovaujiesi W.Featherio mintimi: „laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne”, o savo darbų bei idėjų gausa visiškai pateisini gyvenimo moto. Kaip spėji tiek daug nuveikti?
Gyvenant svarbiausia jausti, kad gyveni. Kitaip… kam viskas? Galvojimas yra didžiausia žmogaus dovana ir kartu didžiausias prakeikimas. Tarsi stiprūs vaistai ligoniui: be jų jis miršta, nedidelis kiekis palaiko gyvybę, o per didelis – nužudo. Užimtumas yra geriausias vaistas nuo perdėto galvojimo. Laiko tikrai neturiu daugiau nei kiti - 24 valandas per parą. Tenka rinktis, todėl aukojami savaitgaliai, naktys. Kompiuteris tapo bene artimiausiu draugu, o rašymas Skype jau baigia sunaikinti kalbos dovaną. XXI amžius, ką gi darysi...
Toliau skaitykite čia.
Iliustracijų autorė: Ernesta Vala.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą