Erica & the Pictures

Paskutinis šio blog'o įrašas. Erica&thePictures kraustosi į naujus namus!

2010-01-21T12:47:00.000-08:00

Ačiū visiems, kurie čia užsukdavo, pabūdavo ir netgi pakomentuodavo :) Nors Jūsų nedaug - esate labai svarbūs!

Nuo šiol manęs ieškokite www.erica.lt

Nuotraukų arhyvas: Ryškūs kuklios moters portretai

2010-01-15T09:33:00.000-08:00

Tai vyko beveik prieš metus - 2009-ųjų vasarį. Prisiminimų užteks ilgam.

"Ji buvo kukli. Nuoga moteris.
Pakerėta savo pačios atspindžių.

Ji - kaip brangios lėlės skaidriose vitrinose.
Godžiai geriamos visų, kurie anapus stiklo.

Ji žinojo, jog galiausiai pasiduos savo pačios troškimams.
Ir stebėdama laukė, kada jos kuklumas stos būti toks ryškus.

Jausdama švelnų šaltį, Ji galėjo gėrėtis savim.
Akimirką pamiršti save.

Tai buvo ta pati Nuoga moteris.
Kukliuose savo pačios atspindžiuose".

Kūrybinė grupė:

Fotografas Raimundas Bulota
Šukuosenos ir makiažas Lilijos grožio salonas

Stilius Aušrytė Žilovaitė
Dizainas Artūras Bulota

Modeliai Eglė ir Erika
Vieta Parduotuvė - kavinė "Mono", Rūdninkų g. 18, Vilnius

www.fmag.lt

Home Sweet Home

2010-01-10T12:37:00.000-08:00

Ten, kur kvepia garuojančiu obuolių pyragu, arbata su citrina, cinamoniniais smilkalais ir šiltais apkabinimais. Ten kur gyvena judantys ir miegantys paveikslėliai, tyliai groja muzika ir iki pat vidurnakčio dega žvakės. Kur spalvotose dėžutėse galima rasti šimtus atvirukų, vaikystės nuotraukų ir mielų smulkmenų, pasakojančių savas istorijas.
Foto: Erica

Renginiai: Silence Family (ne)išpildyti pažadai

2009-12-07T05:01:00.000-08:00

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt

Teksto ir fotografijų autorė: Erika Vyšniauskaitė

Gruodžio 4-ąją į sostinėje esančią „Ūkio banko teatro areną“ plūdo minios žmonių, troškusių išgirsti ir pamatyti pirmąjį ir kol kas vienintelį elektroninės muzikos orkestro „Silence Family“ pasirodymą. Iš tiesų, proga vienoje scenoje išvysti tokius muzikos kūrėjus, kaip Jazzu, Leon Somov, Mario Basanov, Few Nolder ir Vidis, pasitaiko ne kasdien. Negana to, publika laukė pažinties su naujais „Silence Family“ nariais – Adomu ir Monika Liu. Tikslas, o gal daugiau pažadai „suorganizuoti geriausią lietuvišką metų koncertą“ aukštai iškėlė kartelę tiek rengėjams, kvietusiems skambiomis anonsų antraštėmis, tiek žiūrovams, su nekantrumu laukusiems penktadienio vakaro.

Afišose juodu ant balto buvo rašoma, jog renginio pradžia – 20 valandą, tad punktualūs muzikos mylėtojai iš anksto tvarkingai rikiavosi eilėse prie arenos įėjimo. Būtent čia prasidėjo organizatorių parengtos „atrakcijos“: gerą pusvalandį žmonių „jūroje“ pralaukę melomanai dar kiek laiko galėjo pasistumdyti fojė ir koridoriuose, o visų džiaugsmui pagaliau įleisti į koncerto erdves ir suskubę atrasti „geriausią stovimą vietą“ arenoje, buvo apdovanoti dar vienu prizu – ilgu laukimu. Na, bet lietuviai pasirodo gali būti labai kantrūs ir besišypsodami, truputį patrypčiodami nuo salėje tvyrančio šalčio, optimistiškai sulaukti koncerto pradžios.

Tiesą sakant, džiaugiausi, jog neturiu VIP‘inio bilieto, mat visi „labai svarbių asmenų“ staliukai paskendo žmonių minioje, tad vargu ar ten sėdint buvo galima kažką įžiūrėti, o dar prieš renginį, pro laukiančiuosius prasibrovusi mergina paklausė, kur yra VIP įėjimas ir buvo nuraminta malonaus apsaugos darbuotojo, pasiūliusio laukti eilėje su visais, mat toks įėjimas neegzistuoja.

Taigi, renginys prasidėjo valanda vėliau ir tikriausiai nuo visus išvarginusio laukimo nukentėjo koncerto pradžia: ištęstų muzikinių kompozicijų klausytis gana sudėtinga, o ir šokti pagal jas nelabai išeitų, tačiau publika pamažu atgijo. Scenoje, prie iš toli švytinčių „Apple“ kompiuterių pasirodė Few Nolder. Įsibėgėjant muzikinėm improvizacijoms prisijungė Leon Somov, Vidis ir Mario Basanov, grodami tai po vieną, tai poromis, tačiau viską apjungdami į darnią, nenutrūkstančią garsų kompoziciją. Elektroninį skambesį papildė scenos šonuose įsikūrę muzikantų orkestrai, pritariantys pačiais įvairiausiais muzikos instrumentais, pradedant būgnais, baigiant kanklėmis ir fleita.

Klausytojai galėjo ir girdėti ir matyti žadėtuosius netradicinius instrumentuotės junginius, tačiau garsais improvizuojantys DJ turbūt užmiršo, jog kurti atmosferą padeda ne tik muzika, bet ir kūno plastika: Mario Basanov ir Vidis stovėjo prie pultų tarsi prikalti, o jiems antrinantys orkestro muzikantai rodės tuoj užmigs! Few Nolder stengėsi išlikti santūrus, o vienintelis Leon Somov atsidavė muzikai ir ritmingai judėjo į taktą, kartkartėmis nusišypsodamas. Kadangi scena ir žiūrovai yra pastatomi „face to face“, natūralu jog žvilgsnis fokusuojamas į atlikėjus, bet pastarieji matyt apie tai nepagalvojo.

Vakaro atradimu galima vadinti „Silence Family“ naujokus – Adomą ir Moniką Liu. Pastarieji stebino ne tik išskirtiniais balso tembrais, bet ir puikiais aktoriniais sugebėjimais bei įspūdingais kostiumais. Iš Belgijos atvykusio Adomo balsą lietuviai jau yra girdėję Pieno lazerių ir Dublicate kūriniuose. Šįkart vokalistas pristatė įspūdingas solo improvizacijas ir pademonstravo įgūdžius, įgytus muzikos ir teatro akademijoje. Įstabaus balso savininkės Monikos Liu talentas įvertintas tiek mūsų šalyje, tiek už Atlanto, o penktadienio vakarą tuo galėjo įsitikinti ir „Silence Family“ klausytojai. Atlikėja, kaip ir jos kolega pristatė savo solo improvizacijas. Tiesą sakant, Adomo ir Monikos Liu duetas puikia derėjo tarpusavyje kalbant ir apie garsą ir apie vaizdą.

Renginio kulminacija tapo atlikėjos Jazzu pasirodymas. Pagaliau buvo išgirsti ilgą laiką žadamo solinio albumo fragmentai. Būgnais, bosine gitara, perkusija bei klavišais grojantys muzikantai pritarė naujoms Jazzu kompozicijoms: „Oukie Doukie“, „Master Blaster“, „Give Me The Reason“ ir „It’s My Time“. Klausytojų (ypač merginų) džiaugsmui buvo sudainuoti ir tradiciniais tapę „Butterfly“ bei „Muzika Tu“.

Atlikėja atrodė pribloškiančiai - keičiantis kūriniams keitėsi ir Justės apranga: ugnies raudonio, žemę siekiantį sijoną su įspūdingu šleifu keitė varno plunksnų suknelę primenantis apdaras, o provokuojančius juodos odos drabužius – mėlynai žėrinti kokteilinė suknelė. Jazzu akivaizdžiai mėgavosi besikeičiančiu savo įvaizdžiu ir koketavo su žiūrovais dainuodama atsistojus, atsisėdus ir net atsigulus. O minia šėlo, atkartodama puikiai žinomas dainas ir šokdama pagal pirmą kartą girdimas melodijas (naujausiam atlikėjų komandos darbui „Revolution“ abejingų neliko).
„Silence Family“ koncertas išsiskyrė aiškiai apibrėžtu scenarijumi: rami, pamažu elektroninėmis house ir techno improvizacijomis bei orkestro instrumentuote įtraukianti pradžia, naujų atlikėjų pristatymas, kulminacija tapęs Jazzu pasirodymas ir vėl nuraminantys, koncertą užbaigiantys DJ kvarteto kūriniai.

Viso koncerto metu už atlikėjų nugarų keitėsi projekcijų vaizdai. Pastarieji nepasižymėjo nei sudėtingumu, nei įspūdingumu, tačiau buvo labai informatyvūs (grojant kiekvienam atlikėjui, fone švietė jų vardai). Kita vertus minimalistinės projekcijos tapo neperkrautu fonu ir atsvara ultra novatoriškiems muzikantų apdarams.

Nors po muzikinio „tornado“ arenos grindys buvo nusėtos plastikinės taros „girliandomis“ (horizonte nebuvo matyti nei vienos šiukšliadėžės), o kai kurie žiūrovai sunkiai orientavosi erdvėje, skirstytis niekas nenorėjo. Jeigu čia pat būtų įvykęs masinis „after party“, vargu ar kas būtų palikęs areną iki paryčių.

Nekreipiant dėmesio į organizacinius nesklandumus, stebint nenorom į namus keliaujančius žmones rodės, jog gerbėjų „Silence Family“ niekada nestokos. Akivaizdu, jog muzikos padangėje klausytojai vertina talentą, kokybę ir išskirtinumą.

Renginiai: „Dizaino dienos“

2009-12-01T08:06:00.000-08:00

Lapkričio 23-27 dienomis Kaune vyko KTU Dizaino ir Technologijų fakulteto Studentų atstovybės organizuojamas festivalis „DiDi“.

Renginių ciklą vainikavo „Dizaino dienos“, kurių metu buvo pristatyta 14 kolekcijų (dvi iš jų - parodomosios). Šių metų konkurso laimėtoja tapo VDA studentės Agnės Deveikytės kolekcija „PINU.LT“.

Šįkart nerašau renginio apžvalgos, tačiau pateikiu mano fiksuotas akimirkas užkulisiuose ir ant podiumo.

Interviu: Jaunosios kartos iliustratorius Augustinas

2009-11-30T03:09:00.000-08:00

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt

Autorė: Erika Vyšniauskaitė

Nuolat besišypsantis ir niekad iš rankų nepaleidžiantis savo užrašų knygelės, pripildytos šimtais eskizų – toks yra 19-metis KTU antrakursis Augustinas Bacvinka. Su juo gali kalbėtis apie viską, pradedant į vaikiškų pasakų pasaulį nukeliančiais autoriaus piešiniais, baigiant šokiais, sportu ir autobusų kontrolieriais. Rodos, jis - tikras stereotipų laužytojas: kadaise laimėdavęs taures, kaip bėgimo varžybų nugalėtojas, dabar vaikinas pasiekimų lentelėje gali žymėtis savo, kaip iliustratoriaus laimėjimus: dviejų knygų vaikams viršeliai ir autoriniais darbais išmarginti puslapiai, atvirukų serija populiariame knygynų tinkle ir teigiami kūrėjų įvertinimai internetinėje „Deviantart“ erdvėje.

Piešiantį vaikiną sutiksi ne kasdien. Kodėl užsiimi būtent šia veikla?

Rimčiau piešti pradėjau prieš tris metus. Vieną dieną ėmiau ir pagalvojau, jog galiu pavaizduoti tai, ką iš tikrųjų noriu. Tiesą sakant, pirmiausiai įsigijau planšetę o tik tada pabandžiau kažką sukurti, šypsosi Augustinas. Buvau užsidegęs lankyti dailės mokyklą, tačiau entuziazmas tetruko mėnesį. Mokykloje užsiiminėjau skaitmeninio dizaino kūrimu. Tikiuosi ateityje pavyks suderinti šią sritį su informatikos studijose įgytomis žiniomis. Norėčiau sukurti kompiuterinį žaidimą. Apie tai jau svarstome su draugais. Žinoma, mano užduotis būtų piešti!

Kodėl renkiesi tokią piešinių stilistiką? Pastelinės, prislopintos spalvos, vaikiški, kartais net mergaitiški personažai, fantastiniai, mistifikuoti siužetai kalba apie apie Tavo paties charakterį?

Viena vertus, šviesias spalvas žymiai lengviau suderinti, nei ryškiaspalvius tonus. Kita vertus – man tiesiog nepatinka ryškios spalvos. Mano net kambario sienos šviesiai geltonos! Toks darbų stilius, kokį pateikiu dabar – labiau parodinis, reprezentacinis. Savo eskizų knygelėse turiu labai įvairių bandymų. Prijaučiu mokslinei fantastikai, todėl tai atsispindi piešiniuose. Labai mėgstu fantazuot, pasakot įvairias istorijas, bandau realybėje atrasti kažkokio magiškumo, kuris atsiranda ir kuriant. Gyvenime, priešingai nei kūryboje, mėgstu ekstremalias situacijas – pvz.: rytais bėgioju aklinoje tamsoje.

Esi jau dviejų knygų vaikams dailininkas (D. Balčiūnaitės „Debesų karalius“ (2008) ir Č. Navakausko „Vėtrungė šen, vėtrungė ten“(2009)). Kaip pavyko tapti šių iliustracijų autoriumi?

Pirmąjį pasiūlymą gavau atsitiktinai. Mokykloje visi žinojo, jog sportuoju, o vėliau – jog užsiimu ir piešimu. Informacija, sklindnti iš lūpų į lūpas kartais veikia labai greitai. Manęs tiesiog paprašė iliustruoti vaikiškų dainelių knygą. Kaip galėjau nesutikti? Tuo metu vien ši galimybė atrodė didelis pasiekimas. Darbą atlikau nemokamai, nes vien knygos išleidimas autoriui Lietuvoje yra brangus malonumas, o metas, kada investicijos atsipirks gali ir neateiti...

Antrosios knygos iliustravimo procesas vyko jau šiek tiek kitaip. Mačiau, jog prabėgo metai laiko, o aš - gal dėl tingėjimo, gal dėl 12 klasės - nenupiešiau nieko ypatingo. Reikėjo kažkaip susiimti. Po ne itin sėkmingų bandymų keliose leidyklose, pasisiūlliau bendradarbiauti su „Šviesa“. Gavau knygos tekstą ir laisvę kurti iliustracijas taip, kaip jas įsivaizduoju. Svarbiausia darbo užduotis – piešiniai turi atspindėti tai, apie ką rašoma. Leidėjams patiko. Knygą galite rasti knygynuose.

Papasakok apie savo darbų techniką. Kaip vyksta procesas?

Pirmiausiai idėja gimsta galvoje: neaiškūs vaizdiniai, būsimo piešinio kontūrai. Tarkim klausant muzikos, idėją gali nulemti tiesiog dainos tempas. Klausant greitos muzikos norisi nupiešti judesį, veiksmą. Viskas priklauso nuo nuotaikos, tačiau bet kuriuo atveju, pirmas veiksmas kurį padarau – čiumpu savo užrašų knygutę, visada esančią šalia ir ekspromtu nusipiešiu eskizą, kad gimusi mintis neišsitrintų iš atminties. Kitas žingsnis – piešinio spalvinimas. Turiu keletą darbų pieštų akvarele ir guašu, tačiau didžioji dalis eskizų spalvinami kompiuteriu, planšetės pagalba. Čia tikriausiai kalta mano tinginystė: teptukai, akrilas ir bet kurios kitos priemonės reikalauja tvarkos ir priežiūros, o sėdėdamas prie kompiuterio – neišsitepsi, juokiasi Augustinas. Žinoma, kantrybės ir pastangų reikia abiem atvejais.

Studijuoji informatiką, o laisvalaikiu pieši. Tai kol kas tik hobis?

Ne, ne. Viskas yra atvirkščiai. Informatika yra mano hobis, o piešimas – darbas!

Vadinasi piešdamas uždirbi pinigus?

Taip, būtent. Pardavinėju autorinius atvirukus „Humanito“ knygyne. Tik mano vardo ir pavardės ant jų nerasite. Juokaudamas Augustinas sako, jog jam šlovės visai nereikia, tačiau pakamantinėtas prisipažįsta: atspausti dvipusį atviruką kainuoja dvigubai daugiau nei vienpusį. Štai ir visa finansinė matematika! Šiuo metu kaip tik galvoju apie savo ženklo kūrimą, kuriuo bus žymimi atvirukai. Taip, kaip Santa Klausas turi savo antspaudą ir juo ženklina laiškus, taip ir aš turėsiu savąjį.
Knygų iliustravimas – sudėtingesnis darbas. Jis yra apmokamas, tačiau piešimas – ne statybos. Čia negali dirbti, kaip robotas ir gauti nuolatinį užmokestį. Juk reikia įkvėpimo, nuotaikos.

Tiesiog nueini į knygyną, pasiūlai savo kurtus atvirukus ir gauni bendradarbiavimo sutartį? Nejau viskas taip paprasta?

Viskas dar papraščiau, juokiasi pašnekovas. Pradžių pradžia tapo prieš porą metų vykusi Valentino dienos šventė mokykloje. Ta proga nupiešiau atviruką, o nuėjęs atsispausdinti kažkodėl pasidariau ne vieną, o šešias kopijas. Keletą iš jų padovanojau mergaitėms, o po valandos gavau pirmąjį „užsakymą“, mat kažkas užsinorėjo nusipirkti kopiją už vieną litą. Kadangi turiu gerus draugus, besirūpinančius mano kūrybos sklaida, jau rytojaus dieną išgirdau apie sumanytą „verslo planą“. Pasirodo jie nepatingėjo nukeliauti iki knygyno su mano atvirukais ir išdrįso pasiūlyti knygyno darbuotojams užsiimti šių paveikslėlių prekyba. Beliko atspausti 100 kopijų ir po trijų dienų atvirukai jau stovėjo knygyno lentynose! Žinoma, apie jokį apčiuopiamą pelną čia ir kalbėti negalima, tačiau pats faktas labai malonus.

Kas palaiko nuolatinę kūrybinę energiją ir įkvėpimą?

Gyvenimas socialiuose tinkluose, šiuo atveju Deviantart‘e duoda labai daug. Čia galiu bendrauti su patyrusiais iliustratoriais iš tolimiausių pasaulio vietų. Kad ir su Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio filmo „Alisa stebuklų šalyje“ dailininku, kuris man, nepažįstamam žmogui, pasakoja, kaip bendravo su Johnny Depp‘u, matė darbą filmavimo aikštelėje. Tai yra nuostabu. Nuolat vaikštau į parodas, lankausi renginiuose – tai prisideda prie idėjų formavimo. Žiūrėdamas į kitų darbus, stengiuosi neatkartoti to, kas jau buvo vaizduota, o kurti taip, kaip dar niekas nėra daręs. Domiuosi naujomis temomis, kino ir žurnalų apipavidalinimu, nuolat stebiu, ką siūlo Lietuvos ir užsienio iliustratoriai. Man ši sritis be galo įdomi!

Daugiau Augustino darbų galite pamatyti čia:
Augustinas (winiP)

Renginiai: „Aura ir kiti demonai“. III ir IV diena

2009-11-25T12:34:00.000-08:00

Erika Vyšniauskaitė

www.kulturpolis.lt

Lapkričio 20-ąją „BLC“ tiesiogine to žodžio prasme sudrebino įspūdingas alternatyviosios muzikos kūrėjų „Fusedmarc“ pasirodymas. Skirtingai nei daugeliui susirinkusiųjų, pažintis su ne vienerius metus liaupsinamu kūrėjų penketu, man buvo nauja. Tačiau toks būdas atrasti negirdėtas muzikos variacijas, turi savų pliusų, mat ateini nieko nesitikėdamas, nesupančiotas išankstinių nuostatų ar stereotipų, o tiesiog trokšdamas išgirsti.

Sakyti „Pamačiau. Išgirdau. Susižavėjau“ būtų per silpna. Tai, ką vakaro svečiams dovanojo „Fusedmarc“, galima vertinti pačiais aukščiausiais balais, mat grupės nariai – vokalistė, du gitaristai, būgnininkas ir už dviejų kompiuterių „besislepiantis“ projekcijų valdytojas – tiesiog gyveno scenoje, atiduodami kiekvieną nepriekaištingai pateikiamą garsą, vaizdą ir judesį. Aštrus „Fusemarc“ skambesys ir milžiniškos ant sienos projektuojamos iliustracijos hipnotizavo. Kartkartėmis rodės, jog „tuoj tuoj“ sprogs ausų būgneliai, žvilgsnį kaustė dideliu tempu besikeičiantis video montažas, o stiprus ir išskirtinis vokalistės Vikos balsas kūrė iliuziją, jog klausomės lietuviškosios Björk. Arba kažko daugiau.

Didžiausias „Fusedmarc” pliusas – absoliutus išbaigtumas, vientisumas ir nepriekaištingumo siekimas, kurio dėka žiūrovas nubloškiamas į trumpalaikį transą. Dvi valandas trukusio pasirodymo metu susirinkusieji išgyveno elektronikos, roko, audiovizualumo ir siurrealizmo sintezę. Žinoma, nuomonių apie šį skambesį ir jo poveikį gali būti įvairių, tačiau būtų sunku nuginčyti, jog tai – šviežio oro gūsis lietuviškoje muzikos padangėje.

Daugelis renginių ciklo svečių tikėjosi nepakartojamo reginio įspūdingai aprašytą paskutinio (lapkričio 21-osios) vakarą, kur buvo žadamas fotomeno festivalio „Kaunas Photo‘09“ programos „Kaunas Photo RECYCLED“ „vainikavimas“ – devintoji perdirbtos fotografijos pamoka.

Tikriausiai pagrindinė organizatorių klaida buvo noras per minimalų laiko tarpą, pristatyti maksimalų informacijos kiekį. „Kaunas Photo“ organizatorius Mindaugas Kavaliauskas žaibišku greičiu keitė skirtingų autorių fotografų skaidres, kartkartėmis ūpą menkino „techniniai nesklandumai“, tad net ištvermingiausi „vaizdinės informacijos rinkėjais“ tapę žiūrovai pavargo, o susidomėjimą keitė nuobodulys.
Ne itin pavykusią pirmosios ir antrosios dalies samplaiką išgelbėjo taip lauktas kūno ir šviesos performansas devintosios fotografijos pamokos „Pamiršk fotoaparatą“ tema. „Auros“ šokėjai ir „Kaunas Photo“ organizatoriai susivienijo bendro rezultato – „fotokūno“ – kūrimo vardan. Netradicinė terpė naujai atskleidė „Auros“ šokėjų charakterį, dar kartą įrodė jų profesionalumą ir gebėjimą eksperimentuoti.
Raudona šviesa užpildyta erdvė kūrė fotografijų ryškinimo laboratorijos iliuziją. Kartas nuo karto apšviečiami šokėjų veidai, nepriekaištingi judesiai atrodė įspūdingai. Sunku patikėti, tačiau šokėjų kūnai buvo gausiai padengti aliejumi. Teko girdėti, jog šiam pasirodymui prireikė net dešimties litrų skysčio.
Tai pasirodymas, pagrįstas stipriu fiziniu kontaktu ir kūniškumo afišavimu. Jau minėta šviesą sugerianti medžiaga (aliejus) kūrybinio proceso metu pasitarnavo netradicinio rezultato sukūrimui: slidžiais kūnais besiliesdami prie fotopopieriaus šokėjai paliko atspaudus, kurie čia pat buvo išryškinami ir pateikti, kaip didelio formato nuotraukos, įrodančios, jog „fotografuoti“ galima ir nepasiimant fotoaparato iš namų.

Reziume

Organizatorių tikslas į darnią sintezę sulieti skirtingas menų rūšis – pasiteisino. Žiūrovai išvydo netradicines šokio, poezijos, muzikos, projekcijų ir fotografijos jungtis, galėdami kiekvieną jų interpretuoti savaip. Idėja sukurti sterilių verslo erdvių ir šiuolaikinio meno samplaiką – išties sveikintina ir novatoriška. Stebino tik kiekvienos dienos auditorija: buvo galima įsitikinti, jog dalis žiūrovų (tikriausiai turinčių kvietimus ar atėjusių svečių teisėmis) nelabai suprato, ką ir kodėl čia veikia.

Kita vertus – šis renginių ciklas didelis žingsnis pirmyn, kuriant šiuolaikiškus, integruotus ir modernius meno procesus. Įvykus trečiajai kūrybinei laboratorijai „Aura ir kiti demonai“ belieka tikėtis, jog sulauksime ir ketvirtosios.

Renginiai: „Aura ir kiti demonai“. II diena

2009-11-25T12:05:00.000-08:00

Erika Vyšniauskaitė

www.kulturpolis.lt

Lapkričio 19-osios vakarą ta pati sterili ir minimalistinė „BLC“ erdvė atgijo naujai – tarsi švarus popieriaus lapas, laukiantis dar nematytų kūrėjo prisilietimų ir spalvų. Didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukusio pasirodymo „kaltininkai“ pateisino, o gal net pranoko lūkesčius.
Ant baltų erdvės sienų, kaip ir atidarymo metu „apsigyveno“ spalvotos projekcijos, tarnaujančios, kaip mistiškas fonas „Auros“ šokėjų duetui – Raimondai Gudinavičiūtei ir Mantui Stabačinskui. Šokio projektas pavadintas „Taip“ vardu atvedė žiūrovus į kūno plastika, muzika ir daugiaprasmiška jausmų išraiška kuriamą istoriją. Skambant gyvos violončelės intarpams, atliekamiems Snieguolės Mikalauskienės, ir besikeičiant projekcijų vaizdams, šokėjai kūrė minimalistinį spektaklį, kurio siužetas galėjo būti perskaitytas individualia, kiekvieno žiūrovo sąmonės kalba. Ši kūno plastika pasakojama meilės istorija kartu yra ir praeities aidų interpretacija ir ateities vizija, ir vidinio grožio apraiškų išaukštinimas.

Kaip sako patys „Taip“ projekto kūrėjai: “tai judesį, vaizdą ir garsą apjungianti individo savirefleksija, skatinanti ieškoti vidinių slėpinių: grožio, džiaugsmo, kūrybiškumo, meilės sau ir kitam“. Nežinia, ar savus atsakymus rado pasirodymo žiūrovai, tačiau vargu ar kuris suabejojo šokėjų profesionalumu. Nuolatinis kontaktas, nenutrūkstama skirtingų dermių jungtis, paprastumas ir lengvai įžvelgiamas fizinis menininkų kūnų nuovargis kūrė įtaigumo ir įsimintinumo aurą. „Taip“ pasirodymas – vienas iš tų, kuriuos gali stebėti ir analizuoti daugybę kartų, atrandant vis naujus užkoduotų minčių slėpinius.

Interviu: (pa)sąmoniniai Migloko virpesiai

2009-11-19T03:42:00.000-08:00

Tekstas publikuojamas: www.ore.lt

Autoriai: Karolis Vyšniauskas, Erika Vyšniauskaitė

Migloko - nebe naujokė, bet vis dar per mažai pažįstama. Sėkmingo jos pasirodymo Ore grotuvo tope inspiruoti ("Katinas katinėlis" ten - pirmoje vietoje) kalbiname šią dainininkę standartiniais klausimais, į juos gaudami nestandartinius atsakymus.

Ištraukos iš interviu:

Publika Tave pažino kaip jazz/funk atlikėją, tuo tarpu naujausias kūrinys „Katinas Katinėlis“ - elektronika pasaldintas pop. Ar vis dar ieškai savo skambesio, ar tai tebuvo eksperimentas?

Publikai prisistačiau kaip migloko su tašku. Niekuomet nesakiau, kad dainuoju džiazą ar fanką, esu sakiusi, kad dainuoju „Pasąmoninius Virpesius“. Šiandienai dainuoju ir „Sąmoninius Virpesius“ - tai yra tai, kas skamba mano galvoje. O „Katinas Katinėlis“ išvis yra mutuojantis kūrinys, kiekvieną kartą skirtingai skambantis. Palaukit, palaukit... che che che, kokią saldybę išgirsite paskutinėje mutacijoje... che che che...

Esi solo atlikėja, tačiau koncertuose Tau akomponuoja gitaristas, bosistas ir būgnininkas. Kas gi jie ir kaip susiformavo jūsų kompanija?

Jie nuostabūs ponai, susipažinau su jais paplūdimyje. Skubėjau užsiimti vietą eilėje prie ledų kioskelio. Vytas gulėjo ant žemės, Kipras stovėjo ant rankų, Jonas pametė ledų porciją, ji prapuolė smėlyje, o aš tuo tarpu pamečiau šilkinį batelį. Būgnų, gitaros ir kontraboso garsų lepinama pamiršau net savas ilgas kojas, šokau, šokau, tik šokau...

Tomas Sinickis yra pasakęs, jog „nepatinka, kad Migloko dainuoja bet ką. Jausmas toks, lyg kažkas sumala bet kokius žodžius, kad tik rimuotūsi“. Ką galėtum į tai atsakyti? Ir apskritai, kiek tau svarbi dainų lyrika, iš ko ji gimsta?

Nežinau, ką atsakyti, Aleksandrus nukarpyti, bėgt nuogam per Sašos pievas, ne blakstienas, ne blakstienas. Iš pradžių mano galvoje suskamba melodija, tada visokie nerišlūs skiemenys, neegzistuojantys žodžiai, o tada bandau išversti į egzistuojančią kalbą, bet irgi ne visuomet. Poeziją mėgstu tik skaityti. Eilėraštukus apie Pėtką ir Džonsoną, kaip vienas kito ieškodavo besislapstydami už fotelių erdvioje svetainėje.

Kuri ne tik lietuviškai, angliškai, bet ir prancūziškai. Kur išmokai šios kalbos?

Prancūziškai moku tik dainuoti ir porą elegantiškų frazių, anglų išmokau, kai mano senelis gyveno Amerikoje ir paskambinęs šnekėdavo tik angliškai, o lietuvių - iš tėčio, kai sėdėjau kūdikių kėdutėje ant dviračio bagažinės, važiavom į turgų, o tėtis dainavo dainą apie vaisius ir daržoves.

Lietuviškai ir angliškai dainuojantys nebestebina, tuo tarpu Prancūzija vis dar daro įspūdį. Kodėl būtent ši šalis, ši kalba?

Jaučiuosi skolinga vienam ten esančiam Belle Persone už žavingas akimirkas, Eifelio bokštą, kuriame niekuomet nebuvau ir griežtai atsisakiau kilti į jo viršų, todėl privalau karts nuo karto uždainuoti prancūziškai.

Jaukūs, šilti megztukai, suknelės, milžiniškas kaspinas plaukuose. Tavo stilius - išskirtinis. Iš kur semiesi idėjų jo kūrimui? Galbūt žaviesi kuri nors praeities epocha ar stiliumi (Baroku, Renesansu, Retro, Vintage)?

Mano močiutė Alfreda labai gražiai rengiasi, o aš kartais cituoju jos stilių, dėl laikmečių, iš tiesų patinka absoliučiai viskas, manau, kad tiek Baroke, tiek visuose sekančiuose galima kažkuo susižavėti. Šiuo metu domiuosi Secesija - tiek žmonių išvaizdoje, tiek interjere, tiek jų kūryboje.

Jau pajutai Lietuvos pramogų pasaulio skonį. Koks gi jis?

Oi nežinau. Aš niekuomet neragauju nieko, ką siūlo svetimi. O svetimi vilioja visokiausiais triufeliais, lakricom, marcipanų pyragėliais ir peršviečiamom vyšniom.

Mėginsi jį (Lietuvos pramogų pasaulį) pakeisti?

Kad nematau, ką keisti, viskas savo vietose, harmoningai, aiškiai ir ramiai, o kartais triukšmingai.

Visas interviu su video ir foto medžiaga: www.ore.lt

Renginiai: "Aura ir kiti demonai". Šiuolaikinio meno laboratorijos atidarymas

2009-11-19T02:01:00.000-08:00

Pripažinkime, sterilios verslo centro aplinkos ir modernaus meno derinys skamba neįprastai ir net kontraversiškai. Kita vertus - būtent naujas skirtingų dermių kombinacijas ir nepatirtus pojūčius mėgsta nūdienos publika ir žinoma, šiuolaikinio meno kūrėjai.

Akivaizdu, jog į vakar vykusį šiuolaikinio meno laboratorijos "Aura ir kiti demonai" atidarymą susirinko dvi žiūrovų grupės: tie, kurie vargu ar suprato kur eina ir tie, kurie tiesiog gyvena "Auros" ritmu. Kaip bebūtų, tarp minimalistinių "BLC" Verslo lyderių centro sienų ir statiškų svečių, netikėtai išnyrantys, provokuojantys neprognozuojamas reakcijas, banguojantys šokėjų siluetai dovanojo stiprius pojūčius ir užliejo iš pirmo žvilgsnio šaltas, sukaustytas erdves, judesiu, maksimaliu kūno išlaisvinimu ir nepaprastai vizualia kūno plastika.

"Auros" šokėjų pasirodymas, primenantis jau ir mūsų šalye populiarėjančio "flashmob" reiškinio formą tapo įžanga į naujos, "Kito meno" erdvės atidarymą. Ta pačia proga buvo pristatytas ir dar vienas "BLC" "naujokas" - ką tik duris atvėręs restoranas - "Grand Cafe", vaišinęs vakaro svečius.

Antrąja renginio dalimi tapo audiovizualinės poezijos grupės "Avaspo" koncertas. Netradiciškai eiles "deklamuojanti" Gabrielė Labanauskaitė ir trys jai akomponuojantys kolegos pristatė dešimt originalių poezijos/muzikos kompozicijų, iliustruotų ant sienų projektuojamais vaizdais. Būtent "Avaspo" pasirodymas tapo kontraversiškiausiu vakaro pasirinkimu, mat laikiną sceną supanti erdvė, žiūrovų kontingentas ir siurrealizmu dvelkiantys kūriniai vargu ar tilptų į vientisą mozaiką. Kita vertus, šis pasirodymas tapo retu šansu tiesiog atsipalaiduoti, įsijausti ir paskęsti "meno demonų" kuriamoje atmosferoje...

Renginių ciklas tęsis dar tris dienas.

Daugiau informacios rasite čia.

Fotografija: Thomas Barbey siurrealizmas

2009-11-10T14:47:00.000-08:00

1957 metais, lapkričio 18-ąją pasaulį išvydo Thomas Barbey, dabar žinomas, kaip talentingas tekstų kūrėjas ir fotografas.

Ženeva – gimtasis miestas, saugantis kūrėjo vaikystės prisiminimus. Po 17 metų, praleistų Šveicarijos sostinėje, kur piešė plakatus muzikos grupėms, Thomas iškeliavo į Milaną. Sukūręs daugybę tekstų muzikos kūriniams ir dovanojęs pasauliui begalę mados fotografijų, menininkas vėl pakėlė sparnus. Šįkart jo stotele tapo legendinis pramogų miestas – Las Vegasas.

Thomas 2 – 3 kartus per metus leidžiasi į keliones, kurių metu fiksuoja įvairiausius daiktus ir skirtingas vietas. Kartais nufotografuoti vaizdai išvysta dienos šviesą tik po labai ilgo laiko, kai „suranda“ tinkamiausią vietą fantasmagoriškose dėlionėse.

Fotografo darbuose ištirpsta realybės ribos. Žemės rutulys tampa toli gražu ne apvalus, žmonės gali vaikščioti po vandeniu, o viduryje kambario netikėtai „išdygsta“ greitkelis. T. Barbey ardo tikrovę, tačiau tai daro labai subtiliai. Jo darbuose – siurrealistinių ketinimų gausa, didmiesčio triukšmo ir atostogų ramybės samplaikos, sapnas ir kasdienybė kartu.

Oficialios svetainės:

Thomasbarbey

Galeriesthomasbarbey

Asmeniškumai: Friday Muffins!

2009-10-31T05:43:00.000-07:00

Daugelis saldumynų mėgėjų turbūt sielą parduotų dėl saldaus, minkšto, kvepiančio keksiuko, visiems pažįstamo „Muffin“ vardu.

Gal ir keistas mano pomėgis fotografuoti namų smulkmenas, tačiau kodėl gi neįamžinus tų, dėl kurių visi namai penktadienį kvepėjo taip, lyg jauki saldumynų kepyklėlė?
„English Muffins“ lietuviškuose namuose:

Kinas: „Artimos šviesos“ - vienos nakties alternatyva kasdienybei

2009-10-26T10:15:00.000-07:00

Autorė: Erika

Šaltinis: www.kurturpolis.lt
Esu iš tų žiūrovų, kurie prieš keliaudami į kino seansą kuo išsamiau susipažįsta su pristatoma juosta. Visagalio „google“ laikais informaciją gauname ant sidabrinės lėkštelės: filmų „treileriai“, aprašymai, spaudos pranešimai, interviu su režisieriais, kritikų vertinimai ir žiūrovų atsiliepimai tik ir laukia mūsų dėmesio. O kodėl turėtume pirkti „katę maiše“, kai tas pirkinys pvz.: savaitgalio vakarą didmiesčio kino teatre paplonins piniginę beveik pora dešimčių litų?
Priklausau ir kitai (žymiai mažesnei) kino mylėtojų grupei: vis dar tikiu šviesiu Lietuvos kinematografų rytojumi, todėl atsiradus galimybei, keliauju pažiūrėti (ir žinoma – įvertinti) ką naujo sumanė mūsų tėvynainiai. Šįkart kalbėsiu apie naujausią, milžiniško spaudos dėmesio sulaukusį, nemažai užsienio festivalių apkeliavusį jaunosios kartos režisieriaus Igno Miškinio filmą „Artimos šviesos“.
Prieš paskirdama vėlų sekmadienio vakarą lietuviškam kinui, interneto paieškos laukelyje įrašau žodžių junginį „artimos šviesos“. Rezultatai nenustebina, tradiciškai pasiskirstydami į dvi stovyklas: skambius spaudos pranešimus, pažyminčius filmo sėkmę (geriausias metų filmas („Sidabrinės gervės apdovanojimai“), juostos kelionės po kino festivalius Čekijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir net Pietų Korėjoje) ir, žinoma, kritiškus žiūrovų (ar tik būsimų!) vertinimus: „nuobodus“, „beprasmiškas“, „lėtas“. Tarp milžiniškų informacijos klodų įsipainioja ir vienas kitas pagiriamasis žodis, tačiau pastarieji tikrai nesudaro daugumos ne itin cenzūriškų išsireiškimų liūne. Diskusijų atsiradimas, bet kokiu atveju, yra teigiamas procesas, o norėdama palaikyti kurią nors pusę (arba atrasti naują požiūrio tašką), sakau „rinkis prekę lietuvišką“, patogiai įsitaisydama kino teatro salėje, pritraukusioje vos dešimtį bendraminčių.
Ar tu irgi keliauji?
Jis (režisieriaus favoritas – Dainius Gavenonis) ir ji (vokiečių aktorė Julia Maria Köhler). Vyras ir žmona arba tiesiog Tadas ir Laura. Darbas draudimo kompanijoje; nuobodūs, iki kaulų smegenų įgrisę rytiniai sostinės kamščiai; paskola naujam butui (o gal tiesiog nutinkuotoms sienoms be spalvų, baldų ir jaukumo?) naujame rajone; paskola prabangiam BMW (nesvarbu mažalitražis variklis – svarbu firminis ženklas); nulis jausmų, emocijų, pomėgių... Niūrokas vaizdelis, tiesa?
Ir štai, vieną dieną pasirodo kitokio gyvenimo ambasadorius – po penkerių svajonių šalyje (JAV) praleistų metų, atostogoms (kaip pats sako) sugrįžęs, buvęs Tado bendramokslis Linas (kino debiutantas Jonas Antanėlis). Jis – visiška draudimo kompanijoje dirbančio ir savo pilkas dienas skaičiuojančio herojaus priešingybė: žavus, šelmiškas, laiko neskaičiuojantis, laisvai samdomu architektu save tituluojantis keliautojas. Netikėtai sutiktam bendraklasiui Linas pasiūlo ne išgerti alaus bare, o tiesiog sėsti į automobilį ir važiuoti. Niekada negali nuspėti ką tau dovanos naktis, ypač, kai kelionės tikslas - ne judėjimas iš taško A į tašką B. Su spalvotais žiburiais apšviesto miesto keliautoju priešakyje, ne tik Tadas, bet ir juostos žiūrovai pamažu perpranta „night drive“ taisykles.
Kartu su herojais, „važiuodami“ tomis pačiomis, mintinai žinomomis sostinės gatvėmis, atrandame naujus pojūčius, kuriuos gali pasiūlyti tik „miegantis“ miestas: nori pajusti laisvės skonį? – „įsibėgėji, giliai įkvėpi ir užgesini šviesas. O įsijungi tik tada, kai pritrūksti oro...“. Galbūt tamsoje, sėdint už prabangaus automobilio vairo pastebėsi seksualią gražuolę, kuri vos prieš pusdienį buvo identifikuojama, kaip griežtu kostiumėliu pasipuošusi įstaigos darbuotoja – tavo žmona? Artimos šviesos spalvina herojų gyvenimus naujomis, jiems dar nematytomis spalvomis, o skirtingoms asmenybėms susitikus naktyje kyla klausimas: ar ten kur du – trečias nereikalingas?
Vizualumas
Nežinau ko tikėjosi gausiai neigiamus komentarus publikuojantys žiūrovai (antro „Diringo“, o gal lietuviškos „The Fast and the Furious“ versijos), tačiau filmo afišos, režisieriaus pasisakymai ir spaudos pranešimai alsavo viena tiesa: „urbanistinis kelio filmas“. Būtent toks jis ir yra. Ši juosta – dar vienas patvirtinimas, jog lietuvių režisieriai puikiai susidoroja su vizualinės filmo pusės užduotimis.
Naktinio miesto vaizdai – tikras malonumas akims (kaip rašė vienas tinklaraštis – „tokio gražaus Vilniaus Jūs dar nematėte“). Operatorius Rolandas Leonavičius padirbėjo iš peties: kamera fiksuoja objektus įvairiausiais rakursais, atskleisdama akimirkos grožį ir aprėpdama šviesomis nutviekstas miesto erdves. Manau tie, kuriems vairavimas tamsiu paros metu yra malonumas, sutiks, jog ši virtuali pusantros valandos kelionė kelia teigiamus pojūčius ir atspindi romantiškąją pusę: kai nereikia skubėti, turėti tikslo ir galima tiesiog atsipalaiduoti. Kodėl nepažvelgus į tokį monotonišką, kasdienį ir mechanišką procesą taip, kaip siūlo režisierius?
Garsas
Vaizdas ir garsas „Artimose šviesose“ sudaro vieningą menų sintezę, o lygiavertiškas vizualumo ir muzikos santykis kuria įtaigią juostos atmosferą, veikia atpalaiduojančiai ir netgi hipnotizuojančiai. Automobiliai, lekiantys dideliu greičiu, rodos ne skrieja, o plaukia miesto labirintais.
Teminė filmo daina – užburianti. Man asmeniškai, malonu žinoti, jog pagrindinis garso takelis „Show Me Lights“ yra bendras trijų filmo kūrėjų darbas (muzika – juostos kompozitoriaus Markus’o Aust’o, žodžiai – režisieriaus I. Miškinio, o skambantis balsas – vienos iš trijų pagrindinių aktorių - J. M. Köhler. Būtent šis garso takelis girdimas filmo pradžioje ir vėl pakartojamas pabaigoje, tarsi netyčiom skatindamas kino teatro lankytojus dar pasėdėti ir pasimėgauti ausį glostančia melodija, apjungiančia visus filmo elementus į darnią visumą. Juostoje išgirsite ir kitus, taikliai parinktus kūrinius, tarp jų – bene žymiausių šalies elektro-rock atlikėjų „Happyendless“ dainas. Manau pritarsite, jog filmo kompozitorius ir garso režisierius (Saulius Urbanavičius) savo „namų darbus” atliko puikiai.
Aktoriai
Teatro aktorius Dainius Gavenonis jau ne pirmą kartą bendradarbiauja su I. Miškiniu, o pats režisierius motyvuoja savo pasirinkimą asmeninėmis aktoriaus savybėmis (atsakingumu, įsijautimu į vaidmenį ir t.t.). Rodos, nevertėtų abejoti šio tandemo sėkme, tačiau kyla klausimas: ar įsijautimas į visiškai neemocionalaus, pilkut pilkutėlio personažo charakterį ir buvo režisieriaus sumanymas? Kai kuriose scenose Tado personažas atrodo tarsi robotas: veido išraiška nesikeičia, reakcija į visas situacijas visiškai vienoda, o jis „atsibunda“, tik juostos pabaigoje, suvokdamas, jog iškilo grėsmė prarasti tą, kurią iš tiesų myli.
Visiška jo priešingybė (tiek gyvenime, tiek filme) – kino debiutanto Jono Antanėlio suvaidintas Linas. Metęs visus darbus, J. Antanėlis kuriam laikui pasinėrė į kino pasaulį ir gautas rezultatas išties neblogas: veikėjas šarmingas, charizmatiškas, šventai tikintis tuo, ką sako. Manydamas, jog valdo situaciją, džiūgauja iki pat filmo pabaigos, kol supranta, kad ne jis turi žaidimo „kozirį“. Netikėtas, sakantis įsimintinas frazes ir paliekantis stiprų įspūdį. Juk toks ir turėtų būti personažas, tiesa?
Nepamirškime trečiosios, „naktinėtojų komandos“ narės – vokietės J. M. Köhler. Nežinia ar filmui pridėjo žavesio faktas, jog neišgirsime originalaus herojės Lauros balso, tačiau aktorė puikiai papildė lietuvišką vyrų duetą. Šis vaidmuo aktorei turėjo tapti nemenku iššūkiu, turint omenyje faktą, jog pakvietimas gautas likus vos porai savaičių iki filmavimo. Būtent Lauros personažas atskleidžia tikrąjį kontrastą tarp dienos ir nakties gyvenimo mieste. Iš solidžios, pedantiškos, tipinę biuro darbuotoją reprezentuojančios asmenybės, ji virsta į naktinių gatvių keliautoją, žavią vilioklę, apie pasekmes negalvojančią moterį: „pavok automobilį, įsidėk į lietpalčio kišenę svetimos „žolės“, dviprasmišku pasiūlymu suintriguok Taxi vairuotoją... ir kitą dieną keliauk į darbą, tarsi nieko nebūtų įvykę“.
Alternatyva rutinai
Neabejoju, kad kiekvienas mūsų susiduriame su tais pačiais nemaloniais pojūčiais: nuoboduliu, pervargimu, rutina... Gal „Artimos šviesos“ taps įkvėpimu ieškoti naujų galimybių atrasti gyvenimo spalvas? Įkvėpti, iškvėpti, atsipalaiduoti, pasiduoti nakties alsavimui... Nebūtina skriejant greitkeliu išjungti šviesas. Kartais pakanka užsimerkti – ne gyvenimui, o kasdienybei.

Informacija apie filmą, aktorius ir kūrybos procesą: čia.
Fotografijos priklauso: Liuda Drižytė, tremora.com

Ameniškumai: Ruduo

2009-10-22T13:44:00.000-07:00

Keletas spalio 20-osios akimirkų, užfiksuotų Kaune, Ąžuolyno ir Vytauto parkuose. Gaila, kad saulėtų dienų rudenį būna tiek nedaug...
Autoriai: Erika & Giedrius.

Interviu: Ernesta Vala. Apie iliustracijų pasaulį, reklamos užkulisius ir menų sintezę

2009-10-16T02:25:00.000-07:00

Tekstas publikuojamas www.ore.lt
Autorius: Erika Vyšniauskaitė
Neapsiverčia liežuvis tiesiog pasakyti: VDA ketvirtojo kurso bendrojo dizaino studentė, dirbanti reklamos srityje. Viskas yra kur kas sudėtingiau: pradedant fantasmagoriškų iliustracijų kūrimu, baigiant idėja apie interjero dizaino ir grafikos sintezę. Viso to autorė - vilnietė Ernesta Valantiejūtė, paprastumo dėlei, sutrumpinusi savo pavardę iki Ernesta Vala. Kaip dažniausiai nutinka šiame technologijų amžiuje, sužavėta autorės darbų, susipažinau ir su pačia interviu heroje.

Puikių rezultatų neretai tenka siekti metų metus, o Tavo kūrybos vaisiai jau dabar vertinami, kaip profesionalūs ir atitinkantys aukštos kokybės reikalavimus. Kada žengei pirmuosius kūrybos žingsnius?

Gal kai pradėjau vaikščioti ir į rankas pakliuvo rašiklis...? Piešti man patiko visada, tačiau vargu ar buvo kilusi mintis, jog kada nors šis užsiėmimas taps profesija. Kalbant apie kompiuterinės grafikos darbus, rimtesni bandymai prasidėjo prieš porą metų. Viena įmonė paprašė sukurti keletą virtualių desktop‘ų, tačiau nenurodė, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Tiesą sakant, bet kokia laisvė gadina žmones, o kūrybinė – turbūt labiausiai: kai gali kurti, ką nori, gali gimti tai, kas patiks tau pačiam ir už ko užsikabinsi žymiai smarkiau nei galėjai įsivaizduoti. Šiuo atveju, iliustracijos - idėjų, emocijų ir minčių vizualizavimas, jų transformavimas taip, kaip tau atrodo gražu ir teisinga - man patiko labiau nei bet kokie anksčiau kurti darbai. Man tiesiog pasisekė – mėnuo laisvės kurti taip, kaip matau, leido pradėti visiškai naują gyvenimo etapą. Juk žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, yra iš tikrųjų jo ir skirta jam. O jeigu tas rezultatas dar ir įvertinamas – gauname idealų piešinį, praktiškai absoliučios laimės formulę...

Sakote „puikūs rezultatai”? Galėčiau ginčytis jau vien dėl pačios sąvokos. Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus. Be abejo, man džiugu, jog viešumoje pasirodę darbai patinka daugeliui, tačiau žvelgiant iš kitos pusės – dabar pastebiu ankstesniuose savo kūriniuose padarytas klaidas, nors jų tikrai nepamatys kiti. Perfekcionizmas, savikritika, noras padaryti viską nepriekaištingai ir išbaigtai, kad nebūtų įmanoma nei pridėti, nei atimti (net mažiausios detalės ar šešėlio) – būtent tai yra neatskiriama profesionalumo dalis. Galima išmesti viešumon pusgaminį, bet netgi tuo atveju, kai jis atrodys geriau nei daugelis kitų užbaigtų darbų, net jei bus išliaupsintas kritikų - tai tebus pusgaminis. Autorius visada žino, kiek jo darbe yra įdėta savęs ir kiek palikta. Galutinis įvertinimas ir komercinė sėkmė dažniausiai tėra atsitiktinumas: nupiešei – pamatė – patiko – įvertino - nupirko... Piešdamas ar kurdamas niekada nežinai, ar tai kam nors patiks, ar pastebės... Loterija.

Tau aktualiausia - skaitmeninė grafika ir baldų dizainas? Esi minėjusi, jog ateityje norėtum sujungti šias kardinaliai skirtingas sritis. Papasakok plačiau.

Nenorėčiau taip griežtai apsiriboti. Mane domina daug kas – fotografija, tapyba, istorija, animacija ir begalė kitų sričių. Grafika ir baldai tiesiog yra tai, kas susiję su dabartine mano veikla, o šių darbų rezultatus gali pamatyti visi. Kalbant apie baldų ir grafiškumo sintezę, tikrai taip - aš bandau jungti grafinio dizaino iliustratyvumą su baldų dizaino formomis, kurti baldus, kurie būtų ne tik funkcionalūs. Jie neturėtų susilieti su patalpa, o atvirkščiai – tapti vienu iš akcentų, gal net pagrindiniu. Grafika - dvimatė, ją gali tik stebėti, liesdamas jauti plokštumą, o tai riboja. Tuo tarpu kurdamas baldus, dirbi su trimačiais objektais, formas gali ne tik matyti, stebėti, bet ir liesti, pajusti paviršiaus faktūriškumą. Tokiu būdu, dvimatiškumas gali įgauti papildomas kokybės reikšmes – glotnumą ar šiurkštumą, šilumą ar vėsą… Vizualinė objekto perspektyva išsiplečia už popieriaus lapo ribų.

Naujas 3D kokybes derinant su dvimačio pasaulio savybėmis – formomis ir spalvomis - galima konstruoti kitokius, kartais labai neįprastus realybės variantus. Be abejo, tai daugiau proto ir vaizduotės žaidimai, kurių rezultatu gali būti pvz.: „degantis ledo stalas” ar „akinanti tamsa, sklindanti iš spintos”. Tai objektai, visiškai neturintys utilitarinės paskirties, tačiau jų konstravimas padeda atsipalaiduoti, praplėsti įprastas ribas. Naujausi mano kurti baldai, eksponuoti šių metų dizaino konkurse „Neformate”, yra artėjimas link formos ir iliustratyvumo jungties idėjos įgyvendinimo. Jei ateityje teks dirbti baldų dizaino srityje, manau tolimesnis kelias bus būtent toks.

Žvelgiant į Tavo darbus, nesunku pastebėti, jog žaviesi kontrastais. Rodos, priešingybes jungti visai nesudėtinga: ryškiaspalvis koloritas dera su pasteline spalvų gama, grakščios detalės – su bauginančiais, paslaptingais siluetais, o tikrovė su įsivaizduojamais pasauliais… Šie deriniai - atsitiktinumas ar iš anksto apgalvotas procesas?

Kontrastai… Tai daugiau įsivaizduojami dalykai ir man labai pasisekė, kad grafikos priemonių pagalba juos perteikti ir paversti suprantamais kitiems, yra gana nesudėtinga. Juoda - balta, groži - siaubas… Vargu ar gyvenime jie matomi taip akivaizdžiai. Tikrovėje per daug pustonių, per daug gradient'ų, todėl net akivaizdžios priešingybės, pvz.: juoda ir balta, susilieja į daugiau, mažiau pilką foną. Sakoma, jog kūriniai parodo autoriaus sielą, jei jis tokią turi. Galbūt tai tiesa. Kartais viduje jaučiu per daug spalvų ir jos tiesiog pačios „sugula” į mano piešinius. Man nereikia dirbtinai stengtis - aš tiesiog esu savo darbuose. Viskas atsiranda savaime.

Gyvenime irgi esi kontrastų mėgėja, besidžiaugianti juoda ir balta vienu metu?

Būtent! Jei paklaustumėt, kokiai subkultūrai simpatizuoju, atsakymas būtų „jokiai ir kartu visoms”. Niekada nežinau, kokia būsiu rytoj. Gyvenimas per trumpas, kad galėtume sau leisti kažkuo apsiriboti. Keičiasi viskas – aprangos stilius, mąstymas, matymas, elgesys… Vieni greičiau, kiti lėčiau. Gyvenimas –nuolatinis kitimas, evoliucija, tad alternatyvos keičia viena kitą kas kart stuktelėjus širdžiai, o gal ir dar greičiau. Nuolat reikia rinktis tarp juodo ir balto, niekur nepabėgsi – darau tai daugiau intuityviai, nei apgalvotai.

Tavo darbuose jaučiama šiolaikinio kino, teatro, mados, animacijos, pasakų įtaka. Ypač ryškus – siurrealistinės jausenos šleifas, lydintis didžiąją dalį kūrinių. Įkvepia būtent šios sritys?

Įkvėpimas? Jis visur ir niekur. Kartais pakanka stebėti aplinką. Galiu tiesiog eidama gatve pamatyti nuo kavinės stalo pakeltą, vėjo nešamą popierinę servetėlę ir ją sugaunantį katiną, o po akimirkos - įsivaizduoti būsimo kūrinio siluetą. O kartais ir norėdamas nieko nepastebi: žmonės, jų žodžiai ir aplinkos daiktai tiesiog plaukia pro šalį, visiškai nepaliesdami tavęs. Žinoma, galutiniam, vizualiniam idėjos įgyvendinimui daug įtakos daro tarkim, japonų anime, populiarioji kultūra ar kinas. Matyti vaizdai, sukėlę jausmus išlieka ilgam, tad bandydamas perteikti kokią nors emociją, norom nenorom prisimeni būtent juos...

Esi sakiusi, jog vadovaujiesi W.Featherio mintimi: „laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne”, o savo darbų bei idėjų gausa visiškai pateisini gyvenimo moto. Kaip spėji tiek daug nuveikti?

Gyvenant svarbiausia jausti, kad gyveni. Kitaip… kam viskas? Galvojimas yra didžiausia žmogaus dovana ir kartu didžiausias prakeikimas. Tarsi stiprūs vaistai ligoniui: be jų jis miršta, nedidelis kiekis palaiko gyvybę, o per didelis – nužudo. Užimtumas yra geriausias vaistas nuo perdėto galvojimo. Laiko tikrai neturiu daugiau nei kiti - 24 valandas per parą. Tenka rinktis, todėl aukojami savaitgaliai, naktys. Kompiuteris tapo bene artimiausiu draugu, o rašymas Skype jau baigia sunaikinti kalbos dovaną. XXI amžius, ką gi darysi...

Toliau skaitykite čia.

Iliustracijų autorė: Ernesta Vala.

Renginiai: Šiaurės šalių kompozitoriai: „kine svarbus ne tik vaizdas“

2009-10-12T02:10:00.000-07:00

Redaguotas, galutinis teksto variantas publikuojamas naujausiame leidinio „Literatūra ir menas“ numeryje. Jį galite pamatyti štai čia. Erika Vyšniauskaitė

Kino režisierius Quentinas Tarantino yra sakęs: „Teminė daina – tai filmo veidrodis, sukuriantis nuotaiką. Jos ritmas lemia filmo ritmą ir eigą.“ Vargu ar rastume bent vieną šiuolaikinio kino pasaulio atstovą, kuris dėl to ginčytųsi. Filmo žavesį sudaro ne atskiros dalys ar detalės, o nepriekaištinga skirtingų elementų sintezė, dovanojanti žiūrovams įsimintiną reginį. Kažin ar dažnai perskaitote smulkiomis raidėmis išrašytą filmo muzikos kompozitoriaus pavardę, bet talentingai sukurtas garso takelis atmintyje įstringa ilgam. Kartais ilgiau nei filmas.

Tarptautinio Kauno kino festivalio organizatoriai taip pat nesileidžia į diskusijas ir vienareikšmiškai pritaria: „kinas negali egzistuoti be muzikos”. Ta proga, spalio 3 dieną visi norintieji buvo kviečiami į meno galeriją „101“ Kaune, kur vyko seminaras „Šiaurės garsai kine“. Anonsuodamas renginį, programos sudarytojas Tomas Tengmarkas pažymėjo, jog „seminaras atkreips dėmesį į tai, kas kine dažnai lieka neįvertinta. Garso takeliai neretai būna „paslėpti“, žiūrovai juos girdi, tačiau retas susimąsto. O juk už kino juostoje skambančios muzikos slypi milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas”. Kadangi muzikos subtilybes geriausiai išmano patys kūrėjai, T. Tengmarkas džiaugėsi galimybe pristatyti tris, skirtingų šalių kiną atstovaujančius kompozitorius - Ola Kvernbergą (Norvegija), Eriką Enockssoną (Švedija) ir Johanną Johannssoną (Islandija).

Skirtingi žingsniai ant penklinės eilučių

Tiesą sakant, įspūdis, susidaręs išvydus šiaurės šalių kūrėjus liko iki pat renginio galo: jie skirtingi išvaizda, amžiumi, charakteriu, kalbėjimo maniera, instrumentuotės pasirinkimu ir idėjų įgyvendinimu, tačiau juos vienija didžioji gyvenimo meilė – muzika. Taip, jie labai myli kiną, tačiau muziką myli labiau. Klausydama diskusijos vedėjo Aivaro Stepukonio pagalvojau: „džiugu, jog yra puikiai angliškai kalbančių lietuvių“. Aiškus tarimas, įdomūs klausimai ir taiklūs pastebėjimai leido tiesiog mėgautis diskusija ir originaliais užsienio svečių pasakojimais apie skirtingus kūrybinius potyrius.

Smuiko virtuozas iš Norvegijos fiordų

Ola Kvernberg – įvairiapusiškas muzikantas, kuriantis ne tik kino filmų garso takelius, bet ir grojantis užsienyje populiarioje džiazo grupėje „Ola Kvernberg Trio”. Tie, kas spalio 3-iosios vakarą klausėsi trijų muzikuojančių norvegų, galėjo įvertinti jų talentą ir charizmą. Ola – tikras improvizatorius, tačiau iki šios laisvos muzikos formos jis keliavo ilgai: užaugęs muzikantų šeimoje, sulaukęs vos šešerių, pradėjo groti smuiku, dešimtmetį studijavo klasikinę ir liaudies muziką, o paauglystėje pasinėrė į džiazo skambesį, vedusį didžiųjų improvizacijų link.

Dabar Ola‘ui – 28-eri ir jis mano, kad nėra nesuderinamų muzikos žanrų: bibopas (moderniojo džiazo stilius) gali būti maišomas su folku, džiazas – su norvegų liaudies motyvais ir t.t. Kompozitorius seminaro metu dalinosi įspūdžiais apie naujausią darbą - muzikos kūrimą juostai „Šiaurė“ (Nord). „Buvo rengiamas konkursas šio filmo kompozitoriaus darbo vietai užimti. Reikėjo sukurti garso takelį nebyliam trijų minučių filmukui ir man pasisekė nugalėti. Būsiu atviras – tikrai nesvajojau tapti kompozitoriumi, tačiau džiaugiuosi būdamas čia“,- šypteli Ola. Jau po akimirkos, seminaro dalyviai galėjo įvertinti vizualinę ir garsinę juostos „Šiaurė“ pusę.

Auditoriją užliejo gausios instrumentuotės (ypač aštrūs – smuiko) garsai ir šiaurietiški peizažai, o autorius toliau atviravo: „kurti muziką albumui ir kurti filmui – didžiulis skirtumas. Juk galutinis rezultatas kine – ilgas, daugelį žmonių įtraukiantis procesas. Tai nuolatinis bendradarbiavimas, kompromiso ieškojimas, bendras idėjos gludinimas. Labai svarbu įsiklausyti į tai, ko nori režisierius, kaip jis įsivaizduoja būsimo filmo skambesį. Jeigu požiūriai išsiskiria – užduotis tampa daug sunkesnė nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“. Paklaustas kam teikia pirmenybę – muzikai ar kinui – Ola išliko diplomatiškas, atsakydamas, jog mėgaujasi abiejų sričių privalumais.

Švedų kino industrijos naujakurys

„Sveiki, aš - Erikas Enockssonas. Iki šiol esu sukūręs garso takelius vos dviems filmams ir, priešingai, nei mano kolega iš Norvegijos, neaugau muzikantų šeimoje”,- šiltai ir šiek tiek ironiškai prisistatė svečias iš Švedijos. Tiesą sakant, klausant E. Enockssono neapleido mintis, kad jis – vienas tų menininkų, kurie žymiai lengviau kalba savo darbais, o ne žodžiais, tačiau papasakoti tikrai yra apie ką. Lietuvoje kūrėjas sužibėjo prieš dvejus metus, pelnydamas TKKF meninių pasiekimų apdovanojimą už filmo „Sudie, Falkenbergai“ garso takelį. Šiais metais kompozitorius supažindino su juosta „Šinskatebergas“, įamžinusioje unikalų jo pasirodymą švediškų miškų apsuptyje. Spalio 18-ąją filmą galės išvysti ir kino teatro „Pasaka“ (Vilnius) lankytojai.

„Neturiu muzikinio išsilavinimo, tačiau muzika – didžioji mano aistra ir gyvenimo malonumas. Gerai pagalvojus, aš niekada per daug nesidomėjau filmais“,- prisipažįsta Erikas. „Nuolat grodavau kokioje nors muzikos grupėje, o vieną dieną bičiulis pasiūlė sukurti muziką būsimai kino juostai. Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, jog iš šio sumanymo nieko neišeis“,- juokiasi kino kompozitoriaus karjeros pradžią prisiminęs menininkas. Kaip ir kolega iš Norvegijos, Erikas pritaria minčiai, jog yra didžiulis skirtumas tarp muzikos kūrimo sau ir kūrimo filmui. „Įgarsindamas kino juostą, turi labai nedaug erdvės individualiai raiškai. Tiesiog stengiesi garsą pritaikyti vaizdui, kad ši sintezė taptų aiškiai suprantama. Nemėgstu taisymo, redagavimo proceso - man įdomus idėjų kūrimas ir įgyvendinimas“,- vienareikšmiškai teigia švedas.

Suabejojęs ar žiūrovai teisingai supranta išsakytas mintis ir šiek tiek suglumintas techninių nesklandumų (kaip taisyklė – jie nuolat lydi renginius), E. Enockssonas suskubo pademonstruoti tai ką moka geriausiai. Salės džiaugsmui, video įrašas buvo kur kas iškalbingesnis už patį menininką. Įvairiausiais žaliais atspalviais „nutapytas“ švediško miško peizažas, žmogaus vienatvė, šaltis ir įspūdingas, lotyniškas giesmes įkūnijantis garso takelis, suteikiantis pakylėjimo, sakralumo įspūdį, vargu ar paliko abejingų. Toks trumpas, tačiau prikaustantis žvilgsnis į E. Enockssono muzikos pasaulį.

Islandas - genialus garsų pasaulio statytojas

Trečiąjį svečią – islandą Johanną Johannssoną galima pelnytai vadinti kino muzikos veteranu. Kompozitorius didžiąją gyvenimo dalį paskyrė filmų muzikai. TKKF organizatoriai dar prieš seminarą juokavo, kad iš J. Johannssono filmų būtų galima sudaryti atskirą programą. Tiesa, festivalio metu buvo parodytos islandų „Imtynės“, kur skamba kompozitoriaus kurta muzika. Johannas puikiai perpratęs roko muzikos subtilybes, baigęs grojimo trombonu ir pianinu studijas.

„Būdamas 18-likmetis dievinau triukšmingą muziką, grojau keliose grupėse, tačiau negalėjau pasigirti individualia, mano asmenybę atspindinčia kūryba. Suvokiau, jog turiu dar daug išmokti ir įgyti žinių apie muzikos kūrimą. Ilgą laiką bendradarbiavau su teatro žmonėmis, kūriau klasikinę muziką. Galima sakyti, jog bandžiau atrasti save“. Paklaustas apie filmo vaizdo ir garso santykį, Johannas pastebi, jog labai įdomu išvysti savo kūrinį filmo kontekste, kai garso takelis kuriamas ne specialiai, o yra pritaikomas: „atsiranda netikėtos, reikšmės ir naujos prasmės, apie kurias prieš tai net nebūtum pagalvojęs. Muzika gali visiškai pakeisti filmo dvasią ir nuotaiką“.

Norėdamas atskleisti garso takelio kaitą skirtingame kontekste, islandas pademonstravo britų studijos „AKA“ kurto animacinio filmo „Varmints“ pirmąją demo versijos sceną ir palyginimui pristatė galutinį kūrinio variantą. „Labai glaudžiai bendradarbiavome su garso dizaineriu, norėdami sukurti magišką garsų pasaulį. Man labai įdomios orkestrinės ir klasikinės muzikos jungimo galimybės, jų derinimas su elektroniniu skambesiu“,- teigia islandas. Šiame animacijos pavyzdyje - jokių žodžių, tik fantastinio pasaulio horizontai ir nuostabi kompozitoriaus muzika. Abiejose versijose skamba tas pats kūrinys, lydimas pianino, smuiko ir daugybės kitų instrumentų (tiesą sakant – viso styginių orkestro) garsų, tačiau pridėjus vaizdo efektus, skrupulingai kurtą kompiuterinę grafiką, muzikos ir vizualumo santykis tampa žymiai stipresnis, įtikinamesnis ir galintis pasiekti giliausius žiūrovo jausmus. Šis pavyzdys – akivaizdus įrodymas, jog garsas ir vaizdas – itin glaudžiai sąveikaujančios filmo dalys. Juk muzika gali atskleisti vizualųjį grožį, sustiprinti įtampą, kelti nerimą ar tiesiog išreikšti tai, ką sunku pasakyti žodžiais.

Visi trys kompozitoriai patikino, jog nesupranta tų režisierių, kurie tiesiog leidžia prie vizualiosios filmo pusės prijungti muzikos kūrinius, kuriuose įdainuojamas tekstas, arba, kraštutiniu atveju – tiesiog pasirenka superhitais tapusiais dainas: „juk žodžiai turi labai specifines reikšmes, jų praktiškai neįmanoma pritaikyti filmo nuotaikai, siužetui ar idėjai. Tai pats lengviausias, bet dažnai ir netinkamiausias būdas įgarsinti kino juostą“.

Suma sumarum

Jeigu iki šiol žiūrėdami filmus neįsidėmėdavote kompozitorių pavardžių ar tiesiog nepagalvojote, koks ilgas kelias yra nueinamas iki to momento, kai vaizdas sujungiamas su garsu, pabandykite išlavinti naują pojūtį – įsiklausyti į muzikines kino juostų kompozicijas. Patys nepajusite: ką tik matytas filmas paliks daug gilesnį pėdsaką Jūsų, kaip žiūrovo ir vertintojo, atmintyje. Apmaudu, jog malonų, tačiau labai varginantį procesą atliekančių žmonių vardai dažnai ištirpsta informacijos gausoje, bet tokie jau esame – visų pirma įsidėmime tai, kas patiekta ant „sidabrinės lėkštelės“. Šiuo atveju – vaizdas. Pabandykime būti stropesni „kino mokyklos“ moksleiviai ir išmokime atsakyti ne tik į vizualiuosius, bet ir tarp penklinės eilučių išdėliotus klausimus. „TKKF“ kviečia mėgautis likusia, dar neparodyta programos dalimi, duodamas atsakymus į Jūsų keliamus klausimus. Apie vaizdą. Apie garsą. Ir šį tą daugiau...

Fotografijų autorius: Audrius Kriaučiūnas

Filmuko „Varmints“ treileris: čia.

Interviu: Ilona Jurkonytė. Apie kiną ir šį tą daugiau...

2009-10-07T08:25:00.000-07:00

Straipsnis publikuojamas: www.kulturpolis.lt

Erika Vyšniauskaitė
Spalio pirmąją startavo trečiasis Tarptautinis Kauno kino festivalis, pristatantis atnaujintą programą, kviečiantis į susitikimus su režisieriais, kompozitoriais ir skatinantis gilintis į kino pasaulio subtilybes, keliant rūpimus klausimus ir ieškant dar negirdėtų atsakymų. Nors festivalio renginiai džiugins tris savaites (dvi Kaune, vieną Vilniuje), jo organizatoriams tenka plušėti ne vieną mėnesį, norint nepriekaištingai atlikti „kino namų darbus“. Apie festivalio rengimo ypatumus, kino „virtuvės“ paslaptis ir kelią į kino pasaulį, kalbamės su TKKF direktore, Ilona Jurkonyte.
- Kiekvienas savo pomėgius atrandame skirtingai. Kaip Jūs įsitraukėte į kino pasaulį?
Studijavau filosofiją VDU, vėliau įgijau viešosios komunikacijos (VDU) ir menotyros (VDA) magistro laipsnius. Viešosios komunikacijos studijų metu pagal „Erasmus“ studentų mainų programą išvykau į Kopenhagą, kur gilinausi į žiniasklaidos ir kino studijas („Media and film department“). Tiesą sakant, visada norėjau studijuoti kino teoriją ar kino vadybą, tačiau Lietuvoje tokių pasirinkimų nebuvo, o galimybių išvažiuoti – taip pat labai mažai. Tikriausiai pati pradžia buvo suvokimas, jog Lietuvos kino padėtis yra labai prasta. Lankydama kino istorijos paskaitas (VDU) susidomėjau lietuviškais XX amžiaus filmais. Paklausus dėstytojo, kur galėčiau pamatyti norimus video įrašus ir išgirdus atsakymą abstulbau. Pasirodo, išpildyti tokį nedidelį norą yra labai sudėtinga! Tarkim, norint pamatyti R. Banionio filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, reikės paskambinti režisieriui, susitarti, kad paskolintų filmą, nuvažiuoti į Vilnių, o pažiūrėjus keliauti atgal ir grąžinti. Kadangi tokia „filmų skolinimosi programa“ atima daug laiko ir pastangų, kartu su draugais nusprendėme: reikia iš esmės keisti lietuviško kino populiarinimo padėtį. Neturėjome pinigų, tačiau turėjom noro. Mąstėm paprastai: jeigu žmogus galės sužinoti apie filmą, perskaityti aprašymą, didelė tikimybė, kad susivilios jį pamatyti! Užmezgus kontaktus su žurnalistais, režisieriais ir kino kritikais, pamažu gimė internetinė duomenų bazė, dabar žinoma LFC (Lietuvių filmų centras) vardu.
- Į didžiuosius kino ekranus festivalis atkeliavo prieš porą metų. Kaip gimė TKKF idėja? Kodėl būtent Kaune?
Veiklą pradėjome 2006-ųjų pradžioje, kaip kino klubas. Tuo metu buvo masiškai uždarinėjami kino teatrai, o Kaune šį reiškinį matėme akivaizdžiausiai. Buvome kino entuziastų kompanija, norinti rodyti gerą kiną, o erdvių šio sumanymo įgyvendinimui ėmė trūkti. Situacija buvo nepalanki: idėja rodyti programą „Šiaurės šalių kinas Kaune“ žlugo netikėtai užsidarius „Senajam Trestui“, o su kino teatru „Romuva“ taip pat nepavyko susitarti. Siekėme rodyti filmus iš tikrų (35mm) juostų ir netikėtai atradome „M. Žilinsko dailės galerijos“ kino salę. Tiesą sakant, be „Romuvos“, ši erdvė Kaune buvo vienintelė, kur galėjome organizuoti seansus! Nuolat pristatinėjome po vieną ar keletą filmų, kviesdavome kūrėjus ir galima pasidžiaugti, jog ši veikla išsivystė į vieną iš nedaugelio tais metais rengtų tarptautinių renginių. Nusprendėme neapsiriboti šiaurės šalių filmais, o kino festivalio organizavimas atrodė puiki priemonė, atkreipsianti visuomenės dėmesį į opią problemą – kino padėtį Lietuvoje ir meninių erdvių trūkumą didmiestyje.
- Nors TKKF filmai orientuoti į Lietuvos, konkrečiai į Kauno ir Vilniaus auditoriją, pagrindinis TKKF programos sudarytojas, Tomas Tengmarkas yra užsienietis. Ar nekyla tarpkultūrinių sunkumų?
Kadangi turiu labai daug veiklos, susijusios su festivalio organizavimu, už programą yra atsakingas Tomas. Jis baigęs kino istorijos studijas Stokholme, itin domisi šia sritimi. Tomas lengvai perpranta techninius niuansus, moka rodyti filmus, filmuoti, yra visapusiškai „įsimylėjęs kiną“. Mano nuomone, kaip programos sudarytojas, jis savo darbą atlieka puikiai. Žinoma, visada tariamės. Aš padedu nubrėžti esmines konteksto gaires, dalį programos kuriame kartu, tačiau didžiausias indėlis Tomo, kuriuo galima visiškai pasikliauti.
- Kodėl šių metų programoje toks didelis dėmesys skiriamas meno pasauliui?
Kaskart sudarinėdami programą galvojame, ko dar nebuvo, ką naujo galime pasiūlyti savo žiūrovui. Jokiu būdu nesakau, jog esame filmų apie menininkus rodymo pradininkai. Mums tiesiog įdomu išprovokuoti kino santykį su kitais menais. Kinas – labai kompleksiškas. Jis sugeba į vieną visumą sujungti labai skirtingas sferas.
- Trečiasis TKKF kviečia ne tik žiūrėti filmus, bet ir susitikti su režisieriais bei kino kompozitoriais. Ar kūrėjai noriai atvyksta į Lietuvą?
Džiugu pripažinti, jog svečiai atvažiuoja su dideliu noru. Be abejo, kūrėjai – labai užimti žmonės, tačiau jeigu tuo metu nefilmuoja, susitarti nėra sudėtinga. Žinoma, negalime konkuruoti su Niujorko ar „Kanų“ festivaliais, tačiau pasikviesti užsienio menininkus – nėra problematiška. Į kino festivalį žiūrime, kaip į bendravimo formą, skatiname žiūrovų aktyvumą. Juk ne kasdien pasitaiko proga susitikti su kūrėjais! Žvelgiant į ateities perspektyvas, optimistiškai tikime, jog kiekvieno festivalyje rodomo filmo režisieriai galės atvykti į Kauną ir susitikti su žiūrovais.
- Pernai visus kvietė kino traukinys. Šiemet – filmai, atsakantys į klausimus. Kas kuria festivalio reklamos koncepciją? Iš kur semiamasi idėjų?
Kaskart dirba nauja, skirtingų žmonių komanda, tačiau esminius sprendimus darome mes – organizatoriai. Pirmaisiais metais buvo „Filmai ne tik akims“, antraisiais – „Kino traukinys atvyksta“. Šiemet bendradarbiaujame su reklamos agentūra „Not Perfect“ ir džiaugiamės galutiniu rezultatu.
- Kodėl festivalio filmai rodomi būtent „Romuvoje“ ir ką tik duris atvėrusioje „Pasakoje“? Ar pagrindinė priežastis – jų orientavimasis į nekomercinį kiną?
Labai norėjome rodyti filmus „Romuvos“ kino teatre, kad jis bent laikinai būtų prikeltas gyvavimui. Festivalis – puikus būdas atkreipti visuomenės dėmesį į užsitęsusį „Romuvos“ likimo klausimą. Iš tiesų, vienos kino salės yra per mažai, todėl sieksime, kad kitais metais filmai būtų rodomi skirtingose erdvėse. Tokiu būdu visi norintieji galės juos pamatyti. Įdomus sutapimas: šių metų festivalis vyks seniausiame („Romuva“) ir naujausiame („Pasaka“) šalies kino teatre!
- Kaip apibūdintumėte TKKF auditoriją?
Iš tiesų džiaugiamės, kad mūsų lankytojai labai įvairūs. Ateina tiek paaugliai, jaunimas, tiek garbingo amžiaus kino mėgėjai. Tikiuosi, kad į kino seansus susirenka žmonės, keliantys klausimus (šypsosi). Visada malonu matyti ir tuos pačius, nuolatinių lankytojų veidus – jų vis daugėja.
- TKKF nuolat ieško savanorių. Kaip tapti festivalio organizavimo dalimi?
Savanoriu tapti nesudėtinga. Tiesiog reikia labai mylėti kiną ir turėti motyvaciją. Juk išties svarbu, ar žmogus moka įvertinti tai, ką pažada, ar į iškeltus uždavinius žiūri atsakingai. Informaciją apie savanoriavimą ir, žinoma, apie visą festivalį, galite rasti www.kinofestivalis.lt

Dėkoju Ilonai, radusiai valandėlę laisvo laiko, pačiame TKKF darbų įkarštyje ir keliauju į kino teatrą, pasimėgauti netradiciniais, Lietuvoje dar nerodytais filmais!

Fotografijos: TKKF, Erika Vyšniauskaitė, Neringa Rekašiūtė.

Kinas: Nauja TKKF programa - apie kūrybą, įkvėpimą, menininkus ir kai ką daugiau...

2009-09-26T01:13:00.000-07:00

Džiaugiuosi jau antrus metus iš eilės prisidėdama prie Tarptautinio Kauno kino festivalio organizavimo. Juk neįmanoma atsispirti kiną mylintiems žmonėms, tiesa? Tie, kas domisi TKKF seka nuolatinius informacijos atnaujinimus, o tie, kas negirdėjo, gali užsukti į festivalio namus internete.

Jei dar nematėte TKKF video klipo, spauskite čia. Mano nuomone, šis "mini filmukas" labai skoningas, o kadrai parinkti ir sudėlioti labai kruopščiai, apgalvotai, sukuriant jaukumo įspūdį. Beje, jei neklystu, garso takelis - Alinos Orlovos!
Šių metu festivalio šūkis - "Filmai, kurie atsako į klausimus". Keletas reklaminės kampanijos detalių:
Šįkart Jums pristatau savo pranešimą spaudai apie aktualiausią ir įdomiausią festivalio programą "Visos mūzos":
Gyvename išskirtiniu laikotarpiu, kai rodos visiškai nesuderinami dalykai jungiasi į visumą, dovanodami mums neįtikėtinas naujoves. Kadaise skirtingos meno rūšys buvo aiškiai atskirtos viena nuo kitos, o dabar galime džiaugtis įspūdinga menų sinteze, prabylančia vis kitais, dar neregėtais atspalviais. TKKF, globojamas pačios vizualiausios – kino mūzos, šiais metais kviečia įsilieti į kūrybos pasaulio odisėją ir ieškoti atsakymo į klausimą: „kas yra menas mene?“
Kiekvienas mūsų, slapčia arba atvirai, žavimės viską supančių menų dovanomis. Vieni pasineria į literatūros pasaulį, versdami mylimos knygos puslapius, kiti skuba į mėgstamo dailininko parodos atidarymą, treti - jaukiais vakarais klausosi brangiausios - asmeninės fonotekos plokštelės. Nesvarbu kur keliausite - į spektaklio premjerą, šokių pamoką ar kino seansą – menų mūzos visada bus šalia. Įkvėptas skirtingų meno galių, TKKF atskleis paslaptingus kūrybos pasaulio užkulisius, pravers duris į talentingiausių menininkų gyvenimus ir leis prisiliesti prie unikalaus, dažnai tik įsivaizduojamo ar nuspėjamo idėjų gimimo ir įgyvendinimo proceso.
Ar žinojote, jog vienas garsiausių ankstyvojo 20 amžiaus dailininkų – Gustavas Kluckis – mūsų kaimynas latvis? Ar kada susimąstėte, kaip atrodė mados kūrėjų gyvenimas Berlyno sienos šešėlyje? O gal esate girdėję apie mistišką, kontraversišką žmogžudystės istoriją slepiantį olandų tapytojo Rembrandto paveikslą „Nakties sargyba“? Jei ne – TKKF filmų programa „Visos mūzos“ - tiesiausias atsakymų kelias į visus Jūsų klausimus.
Jei dar neturėjote progos susipažinti su kino burtininku ir animacijos alchemiku tituluojamo Vladislavo Starevičiaus istorija, Jūsų laukia ne vienu apdovanojimu įvertintas „Vabzdžių dresuotojas“. Jeigu intriguoja stebinanti dailininko ir poeto kova dėl vienos moters meilės, apsilankykite filme „Buzkaši – stepių daina“. O tie, kurie neatsispiria genialaus dailininko – Gustavo Klimto – darbams, susižavės ir jausminga, ekspresyvia, aistros kupina jo gyvenimo istorija.
Šiais metais TKKF kviečia mėgautis gerais filmais visiems Kauno gyventojams brangioje vietoje – „Romuvos“ kino teatre. Tikriausiai nerasime tinkamesnės vietos skirtingų, išraiškingų ir vis naujai prabylančių menų sąjungai. Bent trumpam, daugeliui nostalgiją kelianti „Romuva“ įgaus naują kvėpavimą, kviesdama ištikimiausius gero kino mylėtojus ir tuos, kurie siekia pažvelgti į meno pasaulį nauju kampu.

Tikiuosi pabuvoti visuose šios programos filmuose, todėl sakau "iki pasimatymo kino teatre"!

Asmeniškumai: Life in Postcards

2009-09-16T12:30:00.000-07:00

Manau kiekvienas šios žemės gyventojas bent kartą yra gavęs atviruką. O jei nėra gavęs, bent jau matęs akies krašteliu. Dažnam iš mūsų žodis "atvirukas" asocijuojasi su giminaičių jubiliejais, Šv. Kalėdomis, gimtadieniais ar kitomis daugiau-mažiau reikšmingomis šventėmis. Tačiau šių spalvotų kortelių užrašymas ir gavimas turi dar vieną, tikriausiai pačią svarbiausią reikšmę.
Tai tarsi keliais žodžiais ar sakiniais įamžinta akimirka, kai tuo metu negali būti greta artimo žmogaus. Kai eini dar nepažinto miesto gatvėmis ir jaukiame skersgatvyje pamatai spalvotų paveikslėlių kolekcijas, kalbančias paryžietiškomis, londonietiškomis ar kitokiomis istorijomis. Atsiųsdamas arba parveždamas atviruką namo - parsigabeni ir dalelę to krašto, kuriame lankeisi...
Kadangi esu prisiekusi sentimentalių smulkmenų saugotoja, turiu dėžutę, kurioje laikau įvairiausius man (tame turbūt ir žavumas) reikšmingus niekučius. Štai čia - spalvingiausia "aukso kasyklų" dalis - atvirukai. Gauti iš šeimos ir draugų. Iš artimų ir tolimų kelionių. Iš ten, kur jau teko pabuvoti arba dar tik teks. Arba... tarsi žinutė, priminimas, jog prabėgo dar vieni tavo gyvenimo metai.
Linkėjimai iš Poznanės. Karolis ir Edvinas. 2009 08 26.

Londonietiškai, su meile, pasiilgimu ir džiaugsmu. Aušrytė ir Artūras. Londonas. 2008 04 06.

Aistė sveikina su gimimo diena. Balandis, 2009.

Dar vienas gimtadienis. Ramiems ir jaukiems vakarams. Aušrytė ir Artūras. Balandis, 2007.

Šmaikščiausias tėčio palinkėjimas gimtadienio proga. Danija. Balandis, 2009.

O kartais nutinka taip, kad ant atvirukų viršelių atsiduria mūsų pačių veidai. Ryškūs kuklios moters portretai. Paroda. Sausis, 2009.

Aistės linkėjimai iš Taize. Rugpjūtis, 2009.

Atvirukas „pavogtas“ nuo namų šaldytuvo, kur buvo matomiausioj vietoj prisegtas magnetuku. Karolis. Amsterdamas, 2009.

Burberry. Akvilės ir Vido lauktuvės Giedriui. Pasiskolinau neribotam laikui. Vokietija, 2008.

Karl Lagerfeld. Ten pat.

Aistės lauktuvės. Londonas, 2008.

Tikiuosi, laikui bėgant jų tik daugės. Gimtadienių. Kelionių. Prisiminimų. Ir, žinoma, atvirukų.

Interviu: Gediminas Pranckevičius. Nuo Paint iki Photoshop stebuklų

2009-09-10T04:47:00.000-07:00

Erika Vyšniauskaitė.

Tekstas publikuojamas www.ore.lt.

Prieš gerą dešimtmetį neįsivaizdavome, jog kompiuteriu galėsime tapyti paveikslus, kardinaliai keisti fotografijas ar manipuliuoti tikrovės vaizdus. Vargu ar tuo būtų patikėjęs ir mūsų herojus Gediminas Pranckevičius, kuris būdamas vaikas galėjo valandų valandas piešti painto paveikslėlius kompiuterio pelyte. Dabar Gediminui 27-eri; jo, kompiuterinės grafikos dizainerio, pavardė slepiasi už ne vieno lietuviškus kino filmus pristatančio plakato, o šį pavasarį vaikinas buvo įvertintas pasauliniame „NVArt“ kompiuterinės grafikos konkurse. Gedimino kūrinys „Laikas“ pelnė pirmosios vietos apdovanojimą, atnešusį jam 26 tūkst. litų prizą.
Kada pradėjai kurti kompiuterinę grafiką? Kas Tave žavi šioje srityje?

Kai dar mokiausi mokykloje, nuolat lankydavausi pas draugą, kurio tėtušis turėjo kompiuterį. Valandų valandas praleisdavau paišydamas pele su „Paint” programėle, kol mane išprašydavo namo. Vėliau man parodė photoshopą! Būčiau dieną naktį sėdėjęs „maigydamas“ klaviatūros mygtukus, jei tik kas butų leidę.

Kalbant apie šios srities žavesį - tiesą sakant, kompiuterinės grafikos srityje mane žavi viskas. Ypač galimybė paspausti „ctrl+z”.

Tavo darbai labai skirtingi. Vieni primena ranka tapytus paveikslus, kiti „kalba“ siurrealistinėmis užuominomis. Čia galima sutikti fantazijų pasaulio veikėjų ir pamatyti įvykius, kurie buvo (tikriausiai) tik paties galvoje. Kaip gimsta darbų idėjos? Kodėl jie būtent tokie – dauguma tamsūs, net šiek tiek melancholiški?

Idėjos dažniausiai gimsta aplankius rimtesnę galeriją, kai pasikrauni kūrybinės energijos iš senų tapybos meistrų, kartais - stengiantis sudalyvauti konkurse, kurio tema įkvepia ir „užveda ant kelio“. Deja, nauji kūrybiniai sumanymai greitai paskęsta kasdieniuose darbuose.

Iš tiesų, liūdna, kad dauguma mano darbų - tamsūs. Turbūt lengviau pavaizduot velnią, nei Dievą.

Labiausiai Tave išgarsinęs įvykis - pirmoji vieta pavasarį vykusiame ketvirtajame pasauliniame „NVArt“ kompiuterinės grafikos konkurse, organizuojamame „Society of Digital Artists“. Kaip ten patekai ir kodėl - įsivertink save - buvai apdovanotas pagrindiniu prizu? Papasakok apie savo kūrinį „Laikas“.

Į „CGSociety - Society of Digital Artists “ gretas įsijungiau prieš keletą metų. Nuo tada bandžiau dalyvauti keliuose konkursuose, tačiau daugumos darbų tiesiog nebaigdavau. Kai užsiregistravau „NVArt 4 Surreal“, velniškai norėjau ką nors sukurti, tačiau per kasdienius savo darbus, eilinį kartą sulaukiau konkurso pabaigos nieko nepešęs. Sužinojęs, kad jo deadline‘as pratęsiamas, nusprendžiau, jog čia pats Dievas man duoda antrąjį šansą! Atjungęs visus ryšius su išoriniu pasauliu, pasinėriau į kitą - siurrealistinį. Plaukiojau su valtele ramiam ežerėly ir žvejojau. Medelis šnarėjo, tik paukščiukai nečiulbėjo (juokiasi). Tai buvo labai malonus laikas, atiduotas kūrybai.

Šių metų konkurse pagrindinė užduotis buvo įgyvendinti savo vaizduotės vizijas lenkų dailininko siurrealisto Jacek Yerka stiliumi. Buvo sudėtinga įsijausti į šio meninko kūrybą, stilistiką?

Šio dailininko kūrinius konkurso metu pamačiau pirmą kartą. Jie man pasirodė gan paprasti ir nuoširdūs, bet akivaizdu, jog darbo juose irgi nemažai įdėta. Buvo įdomu.

Laimėjus pirmąją vietą, Tau atiteko 10000 dolerių (26000 Lt) prizas ir du NVIDIA Quadro FX 5800 4GB - 240 CUDA procesoriai, verti dar 7000 dolerių. Skamba lyg „aukso puodas“. Gal jau spėjai kur nors investuoti savo laimėjimą?

Na, prizas gana neblogas (šypsosi), tačiau atskaičiavus visus mokesčius laimėjimas liko maždaug 10000 litų mažesnis. Pinigus išleidau asmeniniams poreikiams, pakeliavau, pasidžiaugiau ir tiek. Juk buto už 17000 litų nenusipirksi!

Žvelgiant į Tavo autorinius kūrinius, negaliu nepastebėti plačiąjai visuomenei žinomų darbų – plakatų lietuviškiems filmams „5 dienų avantiūra“, „Nereikalingi žmonės“, „Duburys“. Kaip tapai jų autoriumi - buvai kažkieno atrastas? O gal komerciniai užsakymai – natūrali darbo dalis?

Dirbu kino teatro reklamos dizaineriu, todėl kartais pasipainioju po ranka kokiam nors lietuviško filmo kūrėjui ir neatsisakau pasiūlymų sumaketuoti vieną kitą plakatą.

Kokiomis programomis kuri?

Dirbu „Adobe Photoshop“, „Wacom Intuos Plansete“, „3d Max“ ir pan.

Tikriausiai kuri ateities planus. Gal galėtum apie juos papasakoti?

Planų, o tiksliau norų susijusių su kūryba turiu įvairiausių, tačiau labiau norėčiau juos įgyvendinti, negu tik pasakoti...

Darbų autorius: Gediminas Pranckevičius

Gedimino Pranckevičiaus namai internete: imperioli.

Kinas: Duburys. Nufilmuotas, apdovanotas, parodytas. Pasiteisinęs?

2009-09-08T05:24:00.000-07:00

Dar 2007-ųjų rudenį, režisierius Gytis Lukšas džiaugėsi, jog „pagaliau nufilmuotos pagrindinės juostos „Duburys“ scenos“ ir drąsiai kalbėjo apie būsimo filmo vizijas: „bus dramatiškas, emociškai spalvingas ir aktualus įvairaus amžiaus žiūrovui“. Sėkme neabejojo tiek juostos kūrėjas, tiek ir „Sidabrinių gervių“ steigėjai. Paradoksalu, tačiau „Duburys“ buvo nominuotas geriausio metų filmo kategorijoje, juostai net nepasirodžius didžiuosiuose ekranuose. Matyt, nedidelė Lietuvos kino kritikų grupelė žinojo geriau, nei eilinis mūsų šalies žiūrovas. Tiek režisierius, tiek iškalbingi kino teatrų plakatai žadėjo daug: „bestseleriu“ tapusio Romualdo Granausko istorijos motyvai, tarptautinė aktorių komanda ir glėbys esamų ir būsimų apdovanojimų. Belieka atsakyti į klausimą: ką gavo stebėtojas, pustrečios valandos paskyręs lietuviškajam kinui?
O tiesa yra elementari: kai daug žadama – daug ir laukiama. Deja, įsitaisius patogioje kino teatro kėdėje ir pasiruošus nerti į tris metus brandintą „dramą“, apima nusivylimas. Pirmosios filmo minutės – melancholiškos, perdėm romantizuotos ir jau „kažkur matytos“. Lėtai slenkanti kamera aprėpia žaliuojančias pievas, tankius miškus, „glosto“ ramia vaga tekančią upę ir stabteli prie pūškuojančio traukinio. Idiliška? Naivu? O gal tiesiog...tradiciškai lietuviška? Tiesa, neskubėkime teisti kūrėjų! Juk pradžia – tik pusė darbo. Romantiškas gamtovaizdžio scenas keičia sovietmečio kaimo godos: skurdas, vargas, laidotuvės, kasdienius darbus ir nesibaigiančias degtinės upes regintys žmonės. Nespalvotas vaizdas tik sustiprina nykumos jauseną tuometinėje visuomenėje. Skausmo, darbo ir mirties apsuptyje – mažas baltapūkis berniukas - Juozapas Gaučys - filmo protagonistas. „Duburys“ – jo nemielo gyvenimo istorija. Tai vaikystė, praleista be tėvo. Paauglystės džiaugsmai, nešvankios mintys ir nuotykiai su geriausiu draugu Vidu. Vido mirtis. Iškeliavimas iš namų. Kabinimasis į gyvenimą svetimame mieste. Tragiškos, mažų mažiausiai keistos meilės istorijos. Ir...liepto galas: būti ar nebe?
Galima pagirti režisierių už pavykusį skirtingų personažų likimų apjungimą į vientisą, nenuobodų pasakojimą. Sekdami Gaučio gyvenimo istoriją, mes esam supažindinami ir su antraplanių veikėjų praeitimi. Tai tarsi keli trumpametražiai filmai, tinkamai įjungti į pagrindinę siužeto liniją. Šių minimalių istorijų dėka, visa juosta atrodo įdomesnė, dinamiškesnė ir išraiškingesnė, o veikėjų tipažai – gilesni. Visus herojus tarsi jungia sulaužyti likimai, sukrečiančios vaikystės antspaudai, apgailėtinos meilės paieškos ir beviltiškas noras būti laimingu. Bent akimirkai. Nors pasakojimo nuotaika išties slogi, tenka pripažinti – tuo laikotarpiu gyvenę žmonės džiaugsmo regėjo nedaug.
Negaliu nepastebėti, jog režisierius neatsispiria pagundai prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“ - troškimo atskleisti seksualumą nacionaliniame kine. Atvirų scenų tikrai nepasigesite per visas dvi su puse valandos. Čia ir nuogut nuogutėlė, paaugliškomis svajonėmis apipinta mauduolė, ir nimfomaniškais bruožais pasižyminti Gaučo nekaltybės sunaikintoja, ir „padovanota“ žmona nepalieka intrigos, parodydamos „viską, ką turi“. Gaila, kad nuogumo išraiškos „Duburyje“ ne itin tikroviškos ir natūralios, kartais keistos ar tiesiog tokios buitiškos, jog susimąstai: ką tai duoda filmui?

Nepaneigsi: siužeto istorija įdomi, įtraukianti ir nenuobodi. Žinoma, didesnis šio privalumo kaltininkas – romano autorius. Nespalvotos juostos pasirinkimas – apgalvotas ir taikliai atspindintis vaizduojamą laikotarpį. Deja, daugiau pliusų rasti sunku. Statiški dialogai, aktorių įsijautimo ir atsipalaidavimo stoka, nenatūralumas – tiesiog akivaizdūs. Taip norėtųsi, jog filmo herojus Juozapas Gaučys būtų išraiškingesnis, įtikinamesnis ir turėtų „cinkelio“ viduje. Gal koją pakišo jauno aktoriaus nepatyrimas („Duburys“ – Giedriaus Kielos debiutas), gal kitos priežastys, tačiau viso filmo metu neapleidžia jausmas, jog herojus tiesiog kalba, nejausdamas, nemąstydamas ir ne išgyvendamas. Jo gyvenimo moterų – Klavos ir Maškos (Jevgenija Varenica ir Oksana Borbat) aktorinė patirtis – akivaizdžiai didesnė. Nors „Sidabrinę gervę“ gavo O. Borbat, mane labiau sužavėjo jos kolegės vaidyba. J. Varenicos įkūnyta Klava – itin moteriška, graži ir valdinga, tačiau kartu labai nelaiminga ir akivaizdžiai negalinti ištverti be kūniškų malonumų. Aktorė atsiskleidžia visu savo grožiu ir, mano nuomone, turi „šarmo“, taip trūkstamo kolegoms.

Vargu, ar pažadas, kad juosta bus įdomi įvairaus amžiaus žiūrovams buvo apgalvotas. Tiems, kas bent trumpam buvo prisilietę prie sovietmečio realijų, ši juosta bus be galo artima ir žadinanti jausmus. Pats režisierius ne kartą minėjo: „tai grąžino mane į jaunystę“. O kur filmo siužetas nuneš tuos, kurie yra jauni dabar? Tuos, kurie apie sovietmetį skaitė tik knygose? Porą antikvarinių „Volga“ automobilių, saujelę apdriskusių rublių, rusiško žargono aidus ir butelį degtinės galėtume atrasti praktiškai bet kuriame dabartiniame mūsų šalies kaime. Vargu ar bent vienas jaunosios kartos žiūrovas, stebėdamas filmą pagalvojo „tai štai, kaip seniau žmonės gyveno...“. Gal „Duburys“ – tik režisieriaus noras įtikti vyresniąjai Lietuvos kinematografų kartai, tiesiog negalinčiai atsispirti sovietmečio laikotarpiui ir kaimiškoms negandoms?

Taigi, ilgai lauktas ir liaupsintas „Duburys“ pasiekė plačiosios visuomenės akis. Skambios laikraščių antraštės vis primena, jog filmas keliauja į Monrealio kino festivalį Kanadoje, vėliau - Kairo tarptautinį filmų festivalį Egipte. Džiugu, jog kino vertintojai iš tolimų užsienio šalių domisi lietuviška kūryba. Ko gero, svetur „Duburys“ sulauks palankesnių žiūrovų vertinimų, nei gimtojoje šalyje ir kalbės ten dar nematyta, nepaliesta kino kalba. Tuo tarpu mūsų žiūrovai (bent jau jaunesniosios kartos) neliko nustebinti ar sužavėti. Tikriausiai dėl to, jog „nieko naujo neįvyko“. Vargu, ar „Duburys“ taps novatorišku žingsniu Lietuvos kinematografijos istorijoje, o nacionalinis kinas neliks stovėti ant to paties laiptelio.

Tekstas publikuojamas: www.kulturpolis.lt

Interviu: Simona Samojauskaitė

2009-08-28T04:46:00.000-07:00

Pirmą kartą Simoną pamačiau prieš aštuonerius metus, bėgiojančią mokyklos koridoriais. Nors tebuvo septintokė, man ji atrodė gražiausia mergaitė, kokią tik galima įsivaizduoti. Dabar Simonai Samojauskaitei dvidešimt ir ji dirba vienoje garsiausių pasaulyje modelių agentūrų – „Elite”. Tokia pat žavi, besišypsanti, tačiau įgijusi patirties ir apkeliavusi nemažą pasaulio dalį mergina dalinasi savo darbo įspūdžiais su Jumis, mieli skaitytojai. Pasimkite puodelį kvapnios arbatos, cinamoninių sausainių ir patogiai įsitaisykite kėdėje. Nuoširdus, atviras interviu, fotosesijų akimirkos ir, žinoma, – paslaptingų mados pasaulio užkulisių fiksacijos.
Kaip atrodė Tavo pirmieji „manekeniški“ žingsniai?
Į mados pasaulį patekau labai jauna. Tada buvau tik aštuonerių. Mama nuvedė į modelių atranką, tikėdamasi, jog išmoksiu gražiai vaikščioti ir patobulinsiu savo laikyseną, mat dėl didelio ūgio aš vaikščiodavau susikūprinusi. Deja, net ir dabar negaliu didžiuotis idealia laikysena, tačiau kai labai reikia – pasistengiu.

Modelio darbas – tai nuolatinės kelionės, gyvenimas „ant lagaminų“ ir nesuskaičiuojami įspūdžiai. Ar spėjai pajusti gyvenimo skonį svetur?

Esu dirbusi Londone, Milane, Paryžiuje, Romoje, Tokijuje, Taipėjuje, Pekine ir daugelyje kitų miestų. Ilgiausiai gyvenau Milane, kur praleidau daugiau nei pusmetį. Žinoma, kartkartėmis grįždavau aplankyti Lietuvos, tad nebuvo beprotiškai sunku. Esu savo namų mylėtoja, todėl stengdavausi įkalbinti agentūros atstovus, kad leistų grįžti į gimtinę bent kas du mėnesius, o jei reikėdavo skristi į kitą šalį – didžiausiu mano prašymu tapdavo „tarpinė stotelė – Lietuva“! Teisindavausi, kad reikia atnaujinti lagamino turinį ir, žinoma, primindavau, kad labai pasiilgau namų. Visa tai buvo tiesa, todėl man ir sekėsi – šypsosi Simona.

Mūsų šalyje mados rinka – labai maža. Atrankos vyksta retai ir modelių darbas nėra itin aktyvus. Užsienyje – priešingai. Kaip atrodo eilinė Tavo darbo diena svetur?

Iš pirmo žvilgsnio modelių kasdienybė atrodo paprasta, tačiau eilinė darbo diena neretai būna labai varginanti. Kiekvieną vakarą agentūros atstovai modeliams elektroniniu paštu arba žinute išsiunčia kastingų tvarkaraščius ir būsimo darbo detales. Taip sužinai ką veiksi rytojaus dieną. Jei negauni pasiūlymų – vyksti į susitikimus su klientais. Jei gauni – čiumpi žemėlapį ir ieškai adresų, kur vyks kastingai. Jie prasideda ryte, dažniausiai apie dešimtą valandą, tad spėjame palįsti po dušu, papusryčiauti ir užmaskuoti spuogelius bei visus kitus netobulumus. Kastingai vyksta intensyviai, vienas po kito (jų skaičius priklauso nuo sezono) ir taip nepastebimai ateina vakaras. Grįžę namo vakarieniaujam, sėdam prie kompiuterių ir laukiam naujienų iš agentūros, lemiančios, kaip atrodys rytojaus diena. Žinoma, šis variantas - vienas neįdomiausių! Juk gyvendamos svetimoje šalyje kiekvieną dieną susipažįstame su naujais žmonėmis, neretai susidraugaujame. Tai priklauso nuo kiekvienos merginos charakterio, noro bendrauti ir užmegzti pažintis. Taigi, vakarais ar net dieną (kai atsiranda laisvo laiko tarp kastingų) – leidžiame laiką su naujais draugais!

Modelių laisvalaikis skiriasi nuo kitokio tipo veikla užsiimančių jaunų žmonių?

Tai priklauso nuo keleto veiksnių: naujų pažinčių, pačio miesto siūlomų naktinio gyvenimo privalumų ir, žinoma, nuo merginos požiūrio. Vienos manekenės renkasi tas vietas, į kurias jas atsiveda „promouteriai” (žmonės, dirbandys tam tikram klubui ir kviečiantys juose apsilankyti merginas, už tai gaudami atlygį). Tokiu būdu modeliai gauna nemokamą įėjimą, gėrimus, o prieš prasidedant vakarėliui - neretai yra vaišinami vakariene. Kitos merginos renkasi parodų atidarymus, privačius vakarėlius ir pan. Na, o apsipirkinėjimas parduotuvėse priklauso nuo modelio finansų ir žinoma – laisvo laiko.

Kokie, Tavo nuomone, didžiausi modelio darbo pliusai ir minusai?

Be bejonės, didžiulis pliusas - galimybė pažinti naujas šalis, jų kulturą. Modelio darbas – puiki proga išmokti gyventi savarankiškai. Savaime tampi daug tolerantiškesnis naujovėms, skirtingiems žmonėms, o uždirbtus pinigus gali investuoti į savo ateitį. Žinoma, yra ir blogoji pusė – ilgas buvimas toli nuo namų, artimųjų ilgesys. Dirbant gali tekti įsijausti į vaidmenį, kuris tau visai nepriimtinas, ar susidurti su stereotipiniu žmonių mąstymu apie „dykaduonišką“ modelių veiklą.

Už ideliai atrodančio madų pasaulio fasado tikriausiai slepiasi begalė intrigų, tik modeliams žinomų niuansų ir taisyklių. Kas vyksta užkulisiuose, kurių nemato eilinio žiūrovo akis?

Reklamose niekada nepamatysite atsegtų užtrauktukų. Net jei drabužis modeliui visiškai per mažas, užsegimai sumaniai užmaskuojami, fotografijos apkarpomos arba retušuojamos kompiuterio pagalba. Per dideli rūbai nugaroje susegami ir tokiu būdu optiškai susiaurinami. Jūs niekada neišvysite modelių spuogelių, randų, paraudusios nosytės, nuo šalčio ar per mažų batų pamėlynavusių kojų ir daugybės kitų netobulumų. Juk kompiuteris gali viską – ir paploninti modelio taliją, ir pailginti kojas! Man asmeniškai labai džiugu matyti vis labiau populiarėjančias madų žurnalų fotosesijas su natūraliomis nuotraukomis, kur parodomi modelių trūkumai ir fiksuojamas toks žmogaus kūnas, kokį sutvėrė gamta.

Į grožio industriją patenka daugybė nepriekaištingo sudėjimo merginų ir vaikinų, turinčių dailius veido bruožus, tačiau „prasimušti“ pasiseka toli gražu ne visiems. Kaip atrasti sėkmės formulę, kai konkurencija tokia didelė?

Tai priklauso ir nuo išvaizdos, ir nuo modelio charakterio, ir nuo sėkmės. Reikia visada būti puikios formos, turėti įdomų, gražų, „fresh” veidą, taip pat ir individualų stilių. Labai svarbios charakterio savybės: komunikabilumas ir, be abejo, geras humoro jausmas. Skeptikams gali pasirodyti keista, tačiau turi būti ne tik graži, bet ir pakankamai protinga – juk į susitikimus su klientais tenka eiti vienai ir norint gerai pasirodyti neužteks daug šypsotis ir į klausimus atsakinėti tik „yes“ ir „no“. Norint „prasimušti” reikia sugebėti atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku – juk sėkmė svarbi tiek modelio darbe, tiek bet kurioje kitoje srityje.

Turi savus šou biznio favoritus?

Niekada neidealizavau žymių žmonių. Laisvą laiką mieliau skiriu savo pačios pasauliui, tad domėjimasis mada yra minimalus. Juk ir taip kiekvieną dieną turiu eiti su ja koja kojon! Visos mados industrijos naujienos mane pasiekia be jokių pastangų. Aišku, visada atkreipiu demesį į stilingus žmones gatvėje, stengiuosi peržiūrėti patinkančius mados žurnalus, tokius kaip „Dazed & Confused”, „iD”, „Rodeo”, „Vice”, „Boutique”, „Oyster”, „Pig Mag” ir pan.

Modelio darbas nėra amžinas. Turi ateities planų?

Prieš kelias dienas grįžau iš Londono, kur dirbau „Elite London”. Tiesą sakant, esu kaip niekada patenkinta savo motininės agentūros darbu. Šiuo metu renku visus bakalauro studijoms reikalingus dokumentus, stengiuosi padėti namuose, susitikti su draugais (jų nemačiau kelis ar net keliolika mėnesių!) ir nuo rugsėjo pirmosios keliausiu į Kauną - Vytauto Didžiojo universitete studijuosiu menotyrą. Po kelių savaičių planuoju vykti atgal į Londoną, kur vyks madų savaitė, o grįžusi į Lietuvą rimtai kibsiu į mokslus!

Šį straipsnį, daugiau fotosesijų akimirkų ir čia nepublikuotų užkulisių nuotraukų rasite: FMag

Fotografijos priklauso:

Rokas Darulis

Elite

Straipsnio autorė: Erika Vyšniauskaitė (me)

Asmeniškumai: Fotosesija

2009-08-27T13:46:00.000-07:00

Rugpjūčio 24-ąją galėjome pasidžiaugti ypatingu, vis dar vasarišku ir labai jaukiu pirmadieniu! Ačiū Gailei ir Edvinui už puikius kadrus. Ačiū jiems, Karoliui ir Justei už šypsenas, juoką ir geras emocijas. Mažiau kalbų, daugiau darbų - viską papasakos fotografijos.
Įdomios informacijos apie nepamirštamos nuotaikos kūrėjus rasite čia:
Gailė , Gailė , Edvinas , Karolis

Interviu: Spalvotos pasaulio manipuliacijos

2009-08-10T10:07:00.000-07:00

Erika Vyšniauskaitė, www.ore.lt
Tikriausiai visi suaugusieji pritars, jog bent kelioms akimirkoms norėtų grįžti į vaikystę: kai gali gyventi savo fantazijų pasaulyje, kurti neįtikėtinas istorijas, įsivaizduoti, jog sugebi skraidyti, neturėdamas sparnų ar užmigti ant pūkinio debesies. Tris metus fotografuojančiai panevėžietei Marijai Kablytei – devyniolika, tačiau šis nevaikiškas amžius jai netrukdo kurti receptų, kaip nukeliauti ten, kur nuneša sapnai. Pasitelkusi fotokamerą ir beribę fantaziją, Marija leidžia prisiliesti prie nežemiškų, spalvotų pasaulių.

Labas, Marija. Dar esi tik moksleivė, o jau spėjai surengti ne vieną autorinę parodą, fotografijų parodoje „Žemės spalvos“ (2008) laimėjai pirmąją vietą, Tavo nuotraukos buvo publikuotos albume „100 geriausių mėgėjų darbų“. Kaip pavyko tiek pasiekti, būnant išties jauno amžiaus?

Manau čia dar tik pradžia ir pirmieji žingsniai mano siekių kelyje. Nesu labai drąsi mergina ir galbūt pirmųjų žingsnių nebūčiau žengusi be žmonių, kuriems esu labai dėkinga už tai, kad mane pastebėjo, davė šansą pasirodyti, palaikė ir tikėjo manimi.

Esi būsima abiturientė. Kokie Tavo ateities planai?

Ateitį tikrai noriu sieti su fotografija, o galbūt paliesti ir kino meną. Planuoju išmėginti jėgas Lietuvoje, tačiau neatsisakau galimybės studijuoti užsienyje. Kitaip tariant, gyvenimas parodys. Juk pasaulyje viskas taip greitai keičiasi.

Kodėl renkiesi foto manipuliacijas, o ne tikrovės fiksavimą?

Foto manipuliacijų dėka man pavyksta išreikšti savo pasaulėžiūrą - tai, ką noriu parodyti suvokėjui, ne visada randama tikrovėje. Kitaip tariant, aš ir mano fantazija ne visada telpa į tikrovės rėmus. Žinoma, realybės vaizdavimo neatsisakau: tarp mano darbų yra ne vienas ir ne du, kurie nebuvo manipuliuoti.

Gal gali trumpai papasakoti, kaip atrodo Tavo kūrybos procesas – nuo vaizdo užfiksavimo iki galutinio fotografijos rezultato?

Kiekvieno kūrinio kelias vis kitoks. Užuomazgos, kaip įprasta, gimsta mintyse. Tada apgalvoju įvairias galimybes ir įgyvendinimo būdus. Manipuliacijoms naudoju savo nuotraukas, o ne stockines (pirktas internete, - aut. past.), todėl darbo pradžia - reikalingų kadrų medžioklė. Daugelis mano, jog kurdamas manipuliacijas autorius minimaliai naudoja fotoaparatą, o didžiausią kūrybinio proceso dalį atlieka kompiuteriu, taip išgaunant greitą ir įspūdingą rezultatą. Šis požiūris yra klaidingas, mat viskas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Fotoaparatas visada būna mano pašonėje. Neretai tenka atsitraukti pačiame darbo proceso viduryje ir padaryti trūkstamas fotografijas. Visada stengiuosi su savimi turėti kokią nors fotografuojančią priemonę. Iš patirties galiu pasakyti: net gana prastas kadras, suderintas su kitomis nuotraukomis gali įgauti nepaprasto žavesio. Taigi, bent pusę kūrybinio proceso laiko atima nuotraukų parinkimas arba jų ieškojimas. Na, o surinkus tinkamą medžiagą, leidžiu lietis jausmams ir kuriu tiesiog intuityviai. Paskutinė ir pati mėgstamiausia kūrybinio proceso dalis - spalvų parinkimas. Be galo mėgstu žaisti spalvų gama - tai lyg gyvybės įpūtimas darbams. Dažniausiai foto manipuliacijas sukuriu vienu ypu, o kartais pradedu ir palieku, užbaigdama tada, kai užplūsta tas kutenantis ir ramybės neduodantis jausmas, vadinamas įkvėpimu.

Daugiau teksto: http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1017579

Marija Kablytė: Būna aplanko

Marija Kablytė: Harmonija (piešinys)

Marija Kablytė: Kai jis augo

Marija Kablytė: Laisva meilė

Marija Kablytė: Laumės žirgas

Marija Kablytė: Nupiešk man vaikišką svajonę

Marija Kablytė: Vilioti

Marija Kablytė: Neaprašyta nuotaika

Marija Kablytė: Skrendam laimės ieškoti

Marija Kablytė: Pasigauti svajonę

Asmeniškumai: Blusų turgelis

2009-08-07T09:07:00.000-07:00

Jeigu galėčiau dalinti pliusus ir minusus Kauno miestui, šią vasarą jis užsidirbtų užtikrintus du! Pirmąjį - už "Amfiteatro" atsiradimą, o antrąjį - už tradicija tampantį sekmadieninio "Blusų turgelio" organizavimą. Iniciatyvių žmonių dėka, Kauko laiptai, tiesiogine to žodžio prasme, įgavo antrąjį kvėpavimą. Jūsų dėmesiui - keletas akimirkų iš rugpjūčio 2-ąją vykusio pasibuvimo.

Nuo plokštelių iki ledų pakelių...

Giedrius

Kirpykla atidaryta!

Dekupažo variacijos

Antras pakabų gyvenimas

Tai, ką sukūrė moteriškos rankos

Kokia vasara be kriauštyčių!

Dar keletas dekupažo pavyzdžių

Autorė

Senelio ginklų kolekcija

"Antikvariniai" laikrodukai

Vintage suknelės

Moterys visada žavisi pasirinkimo gausa

Daugybė dėžių su šimtais metalinių niekučių

Dėmesio verta rašomoji mašinėlė

Degtukų kolekcija Nr. 1

Degtukų kolekcija Nr. 2

Žvilgsnis iš šono

Asmeniškumai: Saulėtas sąsiuvinis naujų mokslų pradžiai

2009-08-06T07:07:00.001-07:00

Kartais iki pilnos laimės reikia visai nedaug.

Asmeniškumai: Lietingos dienos laimikis

2009-08-04T09:00:00.000-07:00

Liepos 25-ąją, priešais Kauno Soboro fasadą buvo išrikiuoti visų vaivorykštės spalvų automobiliukai. Keletas lietingos popietės akimirkų:

Asmeniškumai: Pirmasis įrašas

2009-08-04T08:18:00.000-07:00

Mielas, skaitytojau,
Tai pirmasis mano dienoraščio įrašas. Tikiuosi, jog šie virtualūs namai vis augs ir klestės, kad maži ir dideli norai kažkada išsipildys ir, kad spalvoti, nejudantys paveikslėliai bei sakinių labirintai bus įdomūs ne tik man, bet ir Tau.
E.*